Vos prieš savaitę Menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse priglaudė amžiams visad skubėjusį ir visur suspėdavusį kultūros žmogų 72-ejų Skirmantą Valiulį. Jis buvo tikras kino, televizijos ir fotografijos meno žinovas, kai kurių vadintas „vaikščiojančia enciklopedija", šmaikštus, bet teisingas kritikas, kuriam dar buvo ir labai svarbi gyva lietuvių kalba, nes 1965 m. buvo baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete. S.Valiulis išugdė kelias studentų žurnalistų kartas, turėjo ir gerbėjų, ir, kaip būdinga visiems kritikams, priešų. O pats tiesiog mėgdavo kartoti, kad didžiausias žmogaus priešas – abejingumas.
Netektis skaudi visiems, bet didžiausia tuštuma liko artimiausių žmonių širdyse. Pats S.Valiulis buvo iš tų žmonių, kurie ištisas valandas galėdavo kalbėti apie kiną, televiziją ir fotografiją, bet ne apie šeimą. O juk jis su žmona Helena, matematikos mokytoja, išaugino ir į gyvenimą išleido keturis vaikus, turi penkis anūkus. Apie tai, kad šis veiklus žmogus dar ir daugiavaikis tėvas, žinojo tik artimi draugai. Kaip jis visur ir suspėdavo? Koks S.Valiulis buvo šeimoje, ko išmokė vaikus, koks jis yra jų atmintyje? Apie tai kalbėjome su vyriausia iš jo dukterų Skirmante Valiulyte, pasirinkusia muzikos redaktorės profesiją ir dirbančia Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Kokį pieštų tėčio portretą?
Paklausta, kokiomis spalvomis pieštų tėčio portretą, kokias jo būdo savybes išryškintų, moteris susimąstė: „Niekada apie spalvas negalvojau, nors jis iš tiesų buvo spalvinga asmenybė. Bet žinodama, kad jam ne prie širdies tuščia pompastika, rinkčiausi lengvą grafiką arba pieščiau jį paprasčiausiu pieštuku. O svarbiausios jo būdo savybės – pareigingumas, punktualumas, rūpestingumas šeimos atžvilgiu... Jis mums, vaikams, sakydavo: „Jeigu negali padaryti, nežadėk". Tėtis buvo šeimos galva, autoritetas, reiklus, bet teisingas ir mylintis. Tai mes visi jutome. Kartais ir pabardavo. Jo pedagogika buvo auklėti pavyzdžiais. Pamenu, kai jis man aiškindamas, kas yra valstybė, jos konstitucija, rėmėsi skruzdėlyno pavyzdžiu. Toks pats skruzdėlynas, kur kiekvienas žino, ką jam reikia daryti, anot jo, yra ir šeima“.
Meilė muzikai
Skirmantė pasirinko studijuoti etnomuzikologiją. Kodėl ne kokius nors kitus menus, kurie buvo artimesni tėvams? „Norėjosi eiti savo keliu, plėsti šeimos interesų ratą, rinktis studijas be tėvų protekcijų, – sakė pašnekovė. – O tėčiui muzika buvo labai artima. Iš vaikystės prisimenu, kad jis puikiai grojo lūpine armonikėle. Kiek vėliau šis pomėgis dingo, užtat dainininkas, kai susirinkdavo giminė ar draugai, jis buvo nepamainomas. Liaudies daina, liaudiška muzika tėčiui buvo pati mieliausia. Jis nepraleisdavo nei vieno festivalio “Skamba skamba kankliai!„, nei vienos dainų šventės, visada eidavo, klausydavo ir mus, vaikus, agituodavo nepatingėti nueiti. Todėl ir su juo atsisveikinant Šv.Jonų bažnyčioje grojo kanklės“.
Pasirodo, meile muzikai nuo seno pasižymi visa Valiulių giminė. “Senelis Jonas Valiulis, kuris mirė sulaukęs 70–ies, buvo auksinių rankų meistras ir kaimo muzikantas, išgyvenęs tremtinio dalią. Be jo smuikavimo neapsieidavo jokia Pašvitinio kaimo Pakruojo rajone šventė. Matyt, meilė muzikai iš senelio labiau persidavė man, nes iš pradžių mokiausi groti fortepijonu, vėliau pasirinkau nuo vaikystės dominusios etnografinės muzikos studijas".
Skirmantę studijuoti etnomuzikologiją netiesiogiai paskatino ir tėvelis: kai dar mokėsi vidurinėje, jis veždavosi ją vasarą į tėviškę. Ten jiedu ne tik lankydavo gimines, bet ir kalbindavo kaimo žmones. „Tėčiui rūpėjo iš pažįstamų žmonių užrašyti tai, ko niekas niekada nebūtų sužinojęs, jį domino tokios detalės, kaip sovietmečiu buvo išardyti kaimai ir sužlugdyti žmonių likimai. Besimokydama J.Tallat–Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, įstojau į folkloro ansamblį".
S.Valiulis buvo įsitikinęs, kad vaikams bent jau minimalus muzikinis išsilavinimas būtinas, todėl ir visi jo vaikaičiai – du sūnaus Erdvilo ir trys vidurinės dukters Rimantės vaikai – lanko muzikos mokyklas.
Ypatinga pagarba fotografijai
Skirmantė pasakojo, kad jų namuose fotografijai buvo skiriama ypač daug dėmesio: „Tėtis pats labai mėgo fotografuoti, namuose buvo įsirengęs fotolaboratoriją. Tas procesas kelis kartus per metus, kai susikaupdavo daugiau išfotografuotų fotojuostų, mums, vaikams, buvo ne pramoga, o tiesiog didžiausias malonumas". Nuotraukų darymas per didintuvą, ryškinimas, mirkymas fiksuojamajame skystyje, dengimas blizgesiu vaikams buvo kaip koks mistikos kupinas ritualas.
„Tėčiui ir man iš pradžių buvo labai gaila, kai atsirado skaitmeninė fotografijos technika ir dingo nespalvotos nuotraukos bei naminė jų gamyba, tikriausiai ne vienam suteikusi didžiausią malonumą, – prisiminė Skirmantė. – Bet jis buvo imlus ir greitas naujovėms. Vienas pirmųjų iš šeimos įsigijo mobilųjį telefoną, labai greitai įsivedė internetą, nes jam reikėjo labai daug informacijos apie kiną, fotografiją ir apskritai viską, kas vyksta pasaulyje. Kalbant apie nuolatinį troškimą viską žinoti, jis buvo panašus į savo tėvą, kuris pats pirmas apylinkėje susimontavo radiją ir visas kaimas sulėkdavo pas jį pasiklausyti žinių".
Artistiška natūra
Gausioje Valiulių šeimynoje nuo seno įprasta visas šventes švęsti kartu. Sovietiniais laikais Kūčias, Kalėdas ir Velykas švęsdavo simboliškai, tyliai ir kukliai, o kai Lietuva tapo laisva, ir ypač tada, kai vienas po kito pabiro anūkai, šventės tapo labai linksmos. Anūkai buvo laimingi, nes Kalėdų Senelis visada būdavo tikras. Pagrindinis visų kitų šeimos linksmybių su tam tikra programėle, etnografiniais papročiais, žaidimais, dainomis, dovanomis iniciatorius irgi buvo S.Valiulis. Dukroms patikdavo Kūčių vakarą atliekami burtai, kurie pranašaudavo, kuri iš jų ištekės. Beje, pirmoji ištekėjo Rimantė, dabar auginanti dukreles Korneliją, Patriciją ir sūnų Dovydą. O pirmas iš Valiulių vaikų šeimą sukūręs sūnus Erdvilas seneliams dovanojo anūkus Mildą ir Norbertą.
Kritikas iš anūkų taip pat kai ko pasimokydavo. Tai jie jam pasakydavo, kokie animaciniai filmukai geri, o kokių jie nenori žiūrėti. Iš jų kritikas išgirsdavo ir kokį šmaikštesnį, įdomesnį naujadarą, kurį panaudodavo rašydamas savaitines televizijos apžvalgas „Respublikoje".
Palikimas
S.Valiulio žmona ir vaikai labai apgailestauja, kad jis nespėjo pavartyti ir pasidžiaugti tik ką „Baltų lankų„ leidyklos išleistos knygos „Telemano užrašai“ pirmaisiais egzemplioriais. Jie pavėlavo tik vieną dieną. Dar kritikas buvo parengęs rinktinę apie kiną, norėjo išleisti ir knygą apie fotografiją. Tikimės, kad jo bičiulis ir bendražygis Stanislovas Žvirgždas padės šiai knygai išvysti dienos šviesą.
Liko dar ir didžiulė velionio biblioteka – apie 15 tūkstančių knygų bei kitokių leidinių įvairiomis kalbomis. Tad tinkamai pasirūpinti tuo turtu – galvosūkis Skirmantei ir kitoms atžaloms.
