Vienus garsi lietuvių dizainerė Sandra Straukaitė priverčia aiktelėti dėl nežabotos savo fantazijos, kurdama įspūdingas kolekcijas, kitus – dėl pavydėtino darbštumo, organizuodama tokį prestižinį festivalį kaip „Mados infekcija“. Dar kitus nesiliauja žavėjusi begaline drąsa, kai jos studijoje akis užkliūva už impozantiško moters akto, kuriam, pasirodo, bus pozavusi pati kūrėja. Tačiau Sandra tik gūžteli pečiais: anokia čia drąsa...
Praskleisime paslapties šydą: Vilniaus senamiestyje esančiuose dizainerės namuose-studijoje kabo aktas, pieštas ekstravagantiško dailininko Lino Cicėno, su kuriuo kadaise mokėsi Vilniaus dailės akademijoje: „Nematau čia jokio drąsumo, išvis nesuprantu nuogo kūno baimės. Visais laikais dailininkai tapydavo nuogus modelius. Norėjau turėti savo portretą, o toks buvo Lino sumanymas. Mane nutapė per tris valandas. Jis puikiai pagavo mano nuotaiką, paveiksle nebuvo viso detalumo, tai tarsi savotiškas eskizas“.
Jau užsakytos dovanos
Viena garsiausių mūsų šalies dizainerių S.Straukaitė jau ruošiasi didžiajam švenčių maratonui. Pirmiausia ant nosies – gimtadienis. Ne pirmus metus jį švenčia su kolega Giedriumi Paulausku. „Matai, Giedriukas, nepasitaręs su manimi, irgi gimė gruodžio 12-ąją, tik kitais metais, – juokiasi dizainerė. – Organizuoju šventę, rengiu linksmybes kitiems. Šiemet prie mūsų nori prisidėti ir keliomis dienomis vėliau gimusi Jurga Januškevičiūtė-Žiugždienė“.
Sandra Straukaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Rasos Jonaitienės)
Po triukšmingo gimtadienio vakarėlio laukia ramios Kalėdos su namiškiais. Štai dvylikametis sūnus Gustas jau iš anksto šventiškai puošia savo kambarį ir tuoj ateis eilė pirkti eglutę. “Sūnus jau seniai užsisakęs dovanas. Jis tebegalvoja, kad Kalėdų Senelis yra tikras, ir mes šitą mitą dar palaikome. (Juokiasi.) Bet įtariu, kad jam jau bus prašviesėję mintyse, nes šiemet ir jis užsidegė: “Aš irgi pirksiu kalėdines dovanas". Sūnus užsiiminėja keramika, jam labai patinka lipdyti iš molio, plastilino. Dovanos ir turi būti simboliškos. Juk tai yra ne materialinė, bet dvasinė šventė. Dažniau reikia patiems daryti dovanas, o ne jas pirkti - ir kūrybingiau, ir įdomiau, ir šilčiau. Nors kai mes einame pro jo mėgstamiausią žaislų parduotuvę, tai sūnus vis spiria užeiti vidun: “Betgi einame, mes nieko nepirksime, tik pažiūrėsime", nors puikiai žinau, kuo tai pasibaigs. Tikrai neperku jam visko, ko jis užsiprašo. Ir tikrai reikia stiprybės, kad tam atsispirtum".
Mylimo vyro nebus
Gal į šventę atvyks ir koks paslaptingas širdies draugas, mat dizainerė sostinės senamiestyje buvo pastebėta įsikibusi į parankę vienam žaviam verslininkui? „Tokio draugo neturiu, nors mano vaikas nori sesutės, – humoro nestokoja dizainerė. – Ten galėjo būti vienas mano draugas, su kuriuo susipažinome Japonijoje. Ne mylimasis tikrai. Su verslininku menininkas dažniausia negali rasti bendros kalbos, tačiau su juo mes labai susidraugavome“.
Su tokiais įdomiais žmonėmis Sandrą suveda aistra kelionėms.
Kolekcija dar popieriuje
Dabar Sandra dirba prie naujos kolekcijos – ją parodys pavasarį per festivalį „Mados infekcija“. O kol kas kolekcija, kaip juokiasi dizainerė, tebekuriama – kaip sakant, popieriuje.
Sandra Straukaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Rasos Jonaitienės)
„Galiu pasakyti, kad aš tik dešimtadalį darau to, kiek galėčiau padaryti. Mada yra labai brangus dalykas, todėl negali daryti tiek, kiek norisi. Šiaip kolekciją sukuriu per mėnesį. Nemoku, kaip kiti žmonės, viską pasidaryti iš anksto ir paskutinėmis dienomis nieko nebeveikti. Tokiu atveju visada rasiu dar ką nors pataisyti, sukurti papildomą modelį. Viską darau pati – kerpu, daigstau, matuoju, tik siuvėja siuva. Iki paskutinės akimirkos gali būti siuvamas kolekcijos modelis, kuris ant podiumo bus įnešamas per mados renginio pertrauką. Jeigu bent du mėnesius kurčiau kolekciją, tikriausia būtų dar geresnis rezultatas“, – spėja dizainerė.
Sandra dar nežino, kokia bus jos kolekcija. Štai praėjusioji buvo pažymėta katalikiška tematika. Tik po pristatymo atsiminė, kaip viešėdama Berlyne viename muziejuje įsispitrijo į gotiškojo laikotarpio Hieronimo Boscho paveikslą. „Ir jis mane užhipnotizavo, – pasakoja kūrėja. – Supratau, kad tada mano kūryboje ir užsikodavo gotiška stilistika. Paprastai atsispiriu nuo konstrukcijos ir laikui bėgant idėja pradeda grynintis. Tu gali ir labai autentiškai kurti, bet, manau, reikia mokėti tarp visko laviruoti ir neiškrypti iš pasaulinio konteksto“.
Suknia iš popieriaus
Dizainerę dar daug kas gali nustebinti. Neseniai ji savo kolekciją pristatė Krasnojarsko mieste. Vienas apie stilių rašantis žurnalas „Mados teorija“ ten organizuoja rimtą juodo kostiumo konkursą su atskiromis kategorijomis. Demonstruojant avangardo modelius dizainerės akį patraukė juoda suknelė, kuri tarsi origamis buvo išlankstyta iš popieriaus: „Tai žandikaulis atvipo pamačius tą suknelę. Buvo toks stiprus tas modelis, dargi ir ekologiškas. O tai yra labai gerai. Galbūt ateityje nešiosime drabužius iš popieriaus, kuris, tarkime, būtų neplyštantis. Lietuvoje nebuvo tokių daiktų, kuriuos pamatyčiau ir nukrisčiau. Norėtųsi dar labiau skatinti lietuvių kūrybingumą, nes vis dėlto jaunimas galėtų būti ne toks nuosaikus, labiau atsipalaiduoti, būti įžūlesnis, su aitresnėmis idėjomis“.
Sandra Straukaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Būtent dėl šios priežasties „Mados infekcija“ ir antrus metus organizuojama talentų paieška „Injekcija“ yra tarptautiniai renginiai. „Kad tai nebūtų provincialus renginys ir nevirtume vien tik savose sultyse“, – paaiškina ji.
Bet ar kūrėjai niekada nesijautė ankšta Lietuvoje, ar ji niekada nenorėjo pasiimti vienturčio sūnaus Gusto ir išvykti dirbti bei gyventi į kitą šalį, kur sruvena platesni mados vandenys? „Turėjau pasiūlymą dirbti Maskvoje, bet vidus tam siaubingai priešinosi. Manau, bet kuriam žmogui yra sunku emigruoti ir prigyti kitoje terpėje. Aišku, mada yra tarptautinis dalykas. Tu iš tikrųjų gali kurti bet kur. Bet... kur žmogui skirta, ten jis ir būna. Visąlaik sakau, kad būdami kartu esame jėga, o po vieną nieko nepadarysime ir būsime tarsi koks išsivadėjęs šampanas“.
