Nemokšiškos tatuiruotės juokina praeivius, susargdina depresija ir net griauna likimus. Kuris iš šiuolaikinio jaunimo neturi ar bent nenori turėti tatuiruotės? Tik paskubomis sugalvota idėja odą papuošti piešiniu sukelia komedijų ir net rimtų bėdų. Kokių? Tėvas gali imti vyti iš namų – taip ką tik nutiko belgei Kimberlei. Gali supykti mergina arba užjuokti praeiviai kinai, klausdami, kodėl tamstai „ryžiai ant kiaušinių“.
Skandalas grįžus dukrai
Apie tatuiruotes (ir su jomis susijusias problemas) pasauliui priminė pasaulinis skandalas, šią vasarą kilęs viename Belgijos tatuiruočių salone. Tiksliau, triukšmas kilo ne salone, o kai iš jo išėjusi tada dar septyniolikmetė belgė Kimberlė Vlemink grįžo namo. Pamatęs, kad visa dukters kairė veido pusė pajuodusi nuo šviežiai ištatuiruotų žvaigždžių, tėvas įsiuto. Kimberlė ėmė teisintis nesusikalbėjusi su kitataučiu meistru Ruslanu Tumaniancu – ji esą prašiusi šalia akies ištatuiruoti tik 3 mažas žvaigždutes, o meistras ne taip supratęs. Mergina tikino užsnūdusi studijos kėdėje, o kai prabudusi – ant veido esą jau švietęs visas žvaigždynas iš 56 žvaigždžių!
Tėvo nutempta į policiją Kimberlė pakartojo savo pasakojimą ir pareiškė sieksianti piniginės kompensacijos. Atsirado net viena liudytoja, todėl pradėtas tyrimas, o naujiena nuvilnijo per pasaulį. Apie ją paskelbė solidūs laikraščiai „The Daily Mail“, „The Mirror“ ir net konservatyvusis britų BBC.
Nors pats į vaikščiojantį tatuiruočių bei auskarų rinkinį panašus R. Tumaniancas savo kaltę neigė, išsigandęs tokio skandalo, meistras pažadėjo Kimberlės tėvui sumokėti pusę sumos už tatuiruočių pašalinimo operaciją, kainuosiančią net apie 30 000 litų.
Tatuiruotėms – tūkstančiai metų
Kol policija aiškinasi, ir mes išsiaiškinkime, iš kur kilusi mada nenuplaunamais piešiniais puošti savo kūną. 1991 metais kalnų oloje tarp Austrijos ir Italijos surastas lede prieš 5000 metų užšalęs ir gerai išsilaikęs bronzos amžiaus žmogus ant savo kūno turėjo pasidaręs 57 tatuiruotes – pjūvius, įtrintus kažkokiais suodžiais ar dervomis. Taigi, dar bronzos amžiuje žmogus pastebėjo, jog į prarėžtą ar įdurtą paodį įvedus dažų, nuspalvinta vieta užsikonservuoja. Ant Egipto mumijų, kurioms dabar 4000 metų, matyti jau meniškos tatuiruotės. Senovės Graikijos bei Romos imperijose tatuiruotės buvo įprastas reiškinys – tiesa, tuomet jomis daugiausiai buvo žymimi vergai bei nusikaltėliai.
O štai inkvizicijos laikais viduramžių Europoje tatuiruotis buvo laikoma baisia nuodėme. Mat bažnytininkai Biblijoje, laiške levitams, rado Jėzaus priesaką, draudžiantį pjaustytis ir žymėtis savo kūną.
Tačiau išaušus Naujiesiems amžiams, žmonės ėmė keliauti ir vėl tatuiruotis. Save piešti piešiniais pirmieji ėmė jūrininkai, to išmokę iš Ramiojo vandenyno salų gyventojų – polineziečių, Naujosios Zelandijos maorių. Žodis „tatuiruotė“ kildinamas iš šių salų gyventojų kalbų žodžių „tatau“, „ta-tu“, reiškiančių žaizdą, žymėjimą, ženklą.
Kalėjimų kultūros dalis
Jūrininkai, labai prietaringi žmonės, tikėjo, jog ant kūno ištatuiruotas nukryžiuotasis apsaugos, kad laivas nesudužtų, gyvatė – vandenyje nuo ryklių, o gaidžio ar kiaulės tatuiruotė ant kojos visada padės pasiekti krantą ir namus. Vėliau kaip laimės ženklus jūreiviai ėmė tatuiruotis moterų, inkaro, delfinų ir gelbėjimosi rato piešinius.
Tatuiravimo menas suklestėjo, kai 1891 metais amerikietis O‘Reilis išrado tatuiravimo mašinėlę – aparatą, baksnojantį adata ir į kiekvieno dūrio vietą išvirkščiantį lašelį dažų.
Praėjusio amžiaus pradžioje, be jūreivių, tatuiruodavosi daugiausiai keistuoliai (juos net rodydavo cirke) ir kaliniai.
Sovietų Sąjungoje, taigi ir sovietinėje Lietuvoje, tatuiruotės buvo svarbi kalėjimų kultūros dalis. Koks „zekas“ (kalėjimų žargonu – kalinys), jei netatuiruotas? Iš šratinukų kamerose pasigaminę primityvius tatuiravimo prietaisus, kaliniai save puošdavo kuo įvairiausiais piešiniais. Pagal juos kiti kaliniai ir milicininkai galėdavo atspėti kalinio nusikalstamą profesiją, hierarchinę padėtį, kiek kartų, kiek metų jis sėdėjęs ir net kiek nužudęs žmonių.
Penki taškai, išdėstyti kaip ant žaidimo kauliuko, reiškė, jog dalis gyvenimo praleista už grotų. Šie taškai paprastai būdavo tatuiruojami ant piršto, žiedą imituojančioje tatuiruotėje. Aštuoniakampė žvaigždė ant krūtinės ir (ar) kelių bylojo, kad tas nusikaltėlis nė prieš nieką nesilenks ir nesiklaups.
Užšifruota kasta ir profesija
Vienu metu rusai kaliniai cerkvių bokštų skaičiumi šifruodavo teistumus, bet neretai pastarųjų prisirinkdavo tiek daug, jog visos nugaros neužtekdavo naujiems bokštams.
Katino tatuiruotė šifruodavo, jog nusikaltėlio profesija – vagystės. Vorus mėgo kišenvagiai, o voratinklius – narkomanai. Tigras, vilkas ar jų nasrai, taip pat žvaigždės reiškė piktą nuteistojo būdą, griežtą nuostatą prieš valdžią, miliciją. Kaukolė, karūna ar gyvatė bylojo apie nusikaltėlio ambicijas, valdžios tarp savų troškimą. Peilis, kalavijas, kirvis, kiti aštrūs daiktai rodė nusikaltėlio kerštingumą, atkaklumą, užsispyrimą. Raktas reiškė „saugau paslaptį“, o budelio siluetas – „laikausi vagių įstatymų“. Nors drakonu anekdotuose juokais vadinamas tas pats gaidys, tik su skiautere per visą nugarą, bet drakono piešiniai ant kūno buvo labai populiarūs. O štai velnio tatuiruotė, neretai ištatuiruojama jėga, buvo blogas ženklas, rodantis „zeko“ nevalyvumą, apsileidimą. Kartais pažemintiesiems į paniekintųjų, „gaidžių“ kastą taip pat būdavo jėga ant veido ištatuiruojama speciali žymė.
Sovietiniai kaliniai dar mėgo trumpus žodelius, kurių pirmosios raidės reiškė visai ką kitą. Pvz., kalinys tatuiruodavosi Lenino portretą su prierašu „VOR“ (rus. „vagis“). Nekenčiamiems pasipiktinusiesiems prižiūrėtojams „zekas“ aiškindavo, jog tai reiškia ne vagį, o santrumpą „Voždj Oktiabrjskoj revoliuciji“ (rus. „Spalio revoliucijos vadas“).
Antrojo pasaulinio karo metais esesininkai žudydavo kalinius su gražiomis tatuiruotėmis ir iš jų odos darydavo stalinių lempų gaubtus. Šio siaubo pavyzdžių yra daug išlikę muziejuose, tik jų nedrįstama demonstruoti visuomenei.
Ar rožė visada grožis?
Keičiasi laikai, kinta papročiai. Atgrasias vienspalves mėlynas kalinių tatuiruotes šiandien išstūmė gražios spalvotos. Žmonės renkasi didesnius ar mažesnius ornamentus, piešinius, žvaigždes – kaip, pavyzdžiui, mūsų pažįstama belgė Kimberlė Vlemink. Neseniai mergina prisipažino iš baimės prieš tėvą apšmeižusi tatuiruotoją R. Tumaniancą. Apgaulė išaiškinta banaliai. Policininkai susidomėjo, kodėl neva 3 mažas žvaigždutes užsakiusi moksleivė tatuiruotojui sumokėjo kelis šimtus eurų... Be to, niekas nepatikėjo, jog adatomis badant veidą įmanoma užmigti.
Tačiau Kimberlės istorija pamokanti, kad tatuiruotei ryžtis negalima impulsyviai. Nes, pasak tyrimų, 17–50% žmonių anksčiau ar vėliau tampa nepatenkinti savo tatuiruote. Ypač dažnai gailisi tokie, kaip 23 metų Deividas M. iš „Niujorko valstijos“, savo nelaimę aprašęs internete.
„Mano mylimoji Džeinė dievino, kai jai dovanodavau rožes. Todėl kartą bare išgėręs nutariau tą patį vakarą ant savo varpos ištatuiruoti rožę bei Džeinės vardą, – savo „bloge“ guodžiasi amerikietis. – Tačiau tatuiruotė dar nespėjo užgyti, o mes su Džeine susipykome ir išsiskyrėme! Mano nauja draugė pareiškė ultimatumą: ji tol svetimų gėlių neįsileis, kol tatuiruotė nebus pašalinta! Patarkite, ar geriau, kad tatuiruotę išdegintų lazeriu, ar ryžtis gultis po chirurgo skalpeliu?“
Siaubas ant peties
Dabar daugumoje legalių tatuiruočių salonų dirbama vienkartinėmis adatomis, laikomasi sterilumo, todėl grėsmės užsikrėsti AIDS, hepatitu ar kitomis ligomis beveik nėra. Tačiau kita bėda – daugelis ne tik Lietuvos tatuiruočių meistrų nemoka piešti, neturi profesionalaus meninio išsilavinimo. Ornamentą, piešinuką ar užrašą iš katalogo tokie neblogai nukopijuoja, bet tik ne portretą iš nuotraukos.
Tuo įsitikino kitas amerikietis, po žmonos Mišelės mirties į tatuiruočių saloną nuėjęs su jos nuotrauka. Tačiau našlys susirgo depresija pamatęs, ką ant peties jam išbadė prityręs meistras – kažkokią į Mišelę vos panašią pamėklę pajuodusiais dantimis bei išpurtusia nosimi! Viskas – pliaže ir baseine geriau nesirodyk...
Kitas vyrukas ir verkė, ir juokėsi, iš kinų sužinojęs, kad salone jam ištatuiravo kažkur nukopijuotus hieroglifus, iš tikro reiškiančius „ryžiai ant kiaušinių“.
Protingo dydžio ir piešinio tatuiruotės šiandien madingos. Tik prieš sėdant į tatuiruotojo kėdę reiktų neskubėti, o devynis (dar geriau – 99 kartus) apsvarstyti.
Sigitas Stasaitis
