Šį vyrą pavadinčiau žmogumi orkestru, ir tai nebūtų pernelyg drąsu. Mat Andrius Rožickas geba būti simfoniniu, kameriniu, net estradiniu orkestru, o panorėjęs – galbūt net kaimo kapela, ir visa tai jam išeina tarsi netyčia, žaidžiant, be prakaito rasos. Televizijos laidų ir renginių kūrėjas bei vedėjas, režisierius, reklamų kūrėjas, filmų garsintojas, pramoginių renginių organizatorius, vedėjas...
Šis vyras tik atrodo jaunai - jam jau virš 40, ir jis puikiai žino, iš koks ginklas meilės fronte neprašauna: humoras!
Prie ko šis scenos virtuozas prisiliečia, tas įgyja gerą, taurų skonį. Net jo vedama nacionalinė „Eurovizijos“ atranka tapo švente, o pati „Eurovizija“ nebeprimena grėblio, ant kurio ir vėl lipame, stumiami užgautų tautinių ambicijų. Andrius geba sukurti tokią nuotaiką, tarsi jau būtume ją laimėję, ir perša lietuviams mintį, kad juoktis turi teisę ir tas, kuris „Eurovizijoje“ liks paskutinis.
Kauno raugo inteligentas
Keista, kad ne Odesoje gimėte. Kokia gi Kauno įtaka jūsų pasaulėjautai?
Suprantu, kurlink sukate. Sutinku, kad Kaunas vertas ne tik atskiro pasakojimo, bet ir medalio už ypatingą atmosferą. Ta nepakartojama laikinosios sostinės aristokratija su retro stiliaus Žaliakalniu ir vietinėmis poničkomis ... Aristokratiškumas, poniškumas čia susimišęs su Kauno slabodkės kietumu ir pirmųjų jo spekuliantų gudrumu. Kuo prastesnis kompotas už odesietišką? Myliu šį miestą.
Dabar žinau, ką man taip primenate! Tarpukario Kauno inteligentą, po pasivaikščiojimo Žaliakalniu užsukantį į „Metropolį“... Kokia gi jums smagiausia vieta Kaune?
Vaikystėje labai mėgau dviračiu naršyti Ąžuolyną. Vėliau pasaulio centru laikiau Laisvės alėją. Dabar, nuvažiavęs į gimtąjį Kauną, mielai pasėdžiu kur nors atsigavusiame senamiestyje.
Jūsų pavardė, sakyčiau, kvapni, kalbėsena bei stotas – nevalstietiški. O gal tiesiog toli nuriedėjote nuo kaimo obels?
Tas tiesa, vaikystėje neturėjau kaimo. Gal todėl bandžiau įsigyti sodybą ir kompensuoti tą trūkumą. Bet spėju, kad kilmingumas, kurį čia minite, yra tik dar viena socialinio žaidimo forma. O žaisti man tikrai patinka labiau, nei skirstyti žmones į valstiečius, buržujus ar kt.
Kaip apibrėžtumėte savo žaidimų, atsiprašau, darbų barą?
Esu įmonės „Garso architektūra“ garso režisierius. Įgarsinu užsienio filmus gražia lietuvių kalba.
Keistas potraukis
Iš kur tokia meilė animacijai? Paprastai ja persergama vaikystėje.
Nesergu tokia žiauria meile animacijai. Tiesiog tų animacinių filmukų yra pakankamai daug mano pridubliuota. Greičiau juntu įgarsinimo potraukį.
Keistas, retas potraukis... Girdėjau, meistriškai įgarsinate keisčiausius personažus. Žmonės prie kino šneka, kad ne visi Holivudo šedevrai jums įtinka, kad nesidrovite perrašinėti jų tekstų. Kodėl taip stengiatės, ar už tai jums gerai moka?
Man patinka nesidrovint perrašinėti Holivudo šedevrus. Ir už tai labai gerai moka. Pastebėta, kad ir žiūrovams patinka tų mano perrašytų tekstų klausytis gimtąja kalba.
Legendiniame „Bentski šou“, bene geriausioje TV istorijoje pramogų laidoje, kurią kūrėte, buvo tokia „Kalbos pirtelė“, kurios veikla naudos davė daugiau nei Valstybinės kalbos komisijos. Kokią regite nemariosios mūsų lietuvių kalbos ateitį?
Spėju, kad mūsų kalba keisis. Žodžiai trumpės, tačiau prasmės juose bus daugiau.
Pirmąkart girdžiu tokią gerą prognozę ! Jūs rimtai optimistas? Atleiskite, nejau esate vedęs ir turite vaikų?
Vedęs, vaikų neturiu.
Sakėte, kad tyčia juokinti – ne jums. Negi visa tai jums išeina netyčia?
Patikslinsiu: jei man pačiam kažkas yra juokinga, tai tuo užkrėsti kitus nebūna sunku. O žodis „tyčia“ man kvepia kažkokiu prievartavimu, netgi šiame kontekste virstančiu į „patyčias“, o tokiam žanrui iki humoro yra labai toli.
Ar tas netyčinis rimtų dalykų apvertimas jūsų giminėje paveldimas?
Taip, mano tėvas buvo itin šmaikštus žmogus. Bet niekada nesišypsojo. Ir spėju, kad niekada ir nejuokaudavo. Kaip ir aš... Nors ne, kaip tik dabar pajuokavau.
Patikimas rodiklis
Ar tai padėjo jums meilės reikaluose?
Meilės reikaluose humoras – vienas stipriausių ginklų... Tai ir patikimas rodiklis nustatant, ar ta moteris verta įsimylėjimo.
Su moksleiviais LTV bendraujate tarsi prieškario mokytojas. Kokių spragų pastebite mūsų švietimo sistemoje?
Kadangi senokai buvau mokykloje, negaliu sakyti, kad žinau, kokia ta dabartinė švietimo sistema. O kokia būtų tobula, irgi nežinau. Žinau tik viena – mokiniams mokykloje turi būti įdomu.
Viename šou viešai matavote svečių humoro jausmą tarsi kraujospūdį. Bet juk tai labai intymu, paprastai šie parametrai slepiami. Kaip jums bendras lietuvių humoro jausmo lygis?
Manau, humoro jausmo lietuviai neslepia, o dažniau pamiršta. Nors, kita vertus, pažįstu tikrai nemažai lietuvaičių, turinčių labai rafinuotą, kaip jūs sakote, humoro jausmą. Spėju, kad tai – ne nacionalinis bruožas, o šalutinis išsilavinimo efektas.
Ką manote apie moterų gožį ir humoro jausmą? Ar išmatavimai 60, 90, 60 tam nekenkia?
Man moteris, turinti humoro jausmą, jau yra graži. O jūsų minimi išmatavimai bet kuriai moteriai kenkia. Jei moters galvoje visąlaik sukasi mintis apie tą magišką PIN kodą 60, 90, 60, ar ten gali likti vietos kokio nors nuostabaus pono telefono numeriui? Jo batų dydžiui? Todėl PIN kodo aukos taip kenčia.
Sendami kai kurie tituluoti anekdotų karaliai praranda tą humoro jausmą. Kartais jų tiesiog graudu klausytis, net Seimo jie nepapuoštų. Kaip manote, su kuo ši humoro jausmo atrofija susijusi: su organizmo senėjimu, potencija, pinigų ar šlovės alkiu?
Tai greičiau susiję su augančiu žiūrovu. Šis juk keičiasi, jo nebenupirksi senu anekdotu. Sakote, ir Šapranauskas nebejunta ribų ? Vytautui derėtų tik truputį pailsėti, ir jis vėl būtų ant arklio . Šapranauskas – žiauriai talentingas žmogus.
Kartą su porininku vedėte „Metų moters“ vakarą, kurio nominantė, šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaitė gulėjo mirties patale. Rašytojai skirtas vakaras nebuvo tragiškas, sentimentalus, o linksmai liūdnas, kokio ji ir norėjo. Iš kur tokia takto dovana?
Net suglumau... Ką tik man švystelėjote komplimentą. Bet taktiškai nepradėsiu girtis, nes, kaip minėjote, turiu takto dovaną“.
Atrodote tarsi užsienietis tautinėje televizijoje... Gal dėl tų ūsiukų? Ar sunku žmogui su „kietu vidiniu varžtu galvoje“, kaip pavadinote savo sąžinę, dirbti TV?
Sakyčiau, kad tas varžtas kaip tik šiuo metu yra gerokai atsipalaidavęs. Gal todėl ir tie ūsiukai atsirado kaip signalas, kad aš nesu toks, kaip visi tie prisukami mechaniniai apelsinai.
Priminkime, kad taip vadinasi kultinis Stenlio Kubriko filmas apie žmogų be skrupulų. O jūsų nepavyko tinkamai prisukti net „Eurovizijai“, kurios nacionalinę atranką vedate. Kodėl taip nerimtai žiūrite į šį svarbų Lietuvai konkursą?
Rimtai, tačiau laisvai. Aš už laisvę: svarbu pasirodyti ne taip, kaip visi, nekartoti to, ką daro kiti, pasirodyti savaip.
Jūsų erudicija žavi, bet šįkart žodžių kažkaip šykštite... Ar tik netaupote jų knygai? Kada išeis jūsų romanas ar poezijos rinktinė? O gal tai bus detektyvas?
Labai įdomią mintį pamėtėjote. Reikės apie tai pagalvoti.
Ar pažįstate bent vieną mirusį iš juoko? O juk taip sakoma!
Tai būtų bene geriausia mirtis pasaulyje... Nors ne, geriausia turbūt, kai miršti miegodamas. Žodžiu, mirti iš juoko būtų visai prabangu.
Rūta KLIŠYTĖ
