Esate pasakojusi, kad vaikystėje buvote smarki nutrūktgalvė, išdykėlė, bet jūsų dukra Vyta viename interviu yra sakiusi, kad gyvenime jūs kur kas ramesnė ir santūresnė nei daugelis įsivaizduoja.
Niekada nebuvau išdykusi tikrąja šio žodžio prasme – greičiau artistiška. Ir karstymasis po medžius su broliu, ir drąsa, ir draugystė su berniukais – buvo pradžia viso to, ką darau iki šiol. Tačiau kasdieniame gyvenime tikrai esu rami ir santūri, na, o scenoje, kuriant personažus – atsiskleidžia artistiškoji prigimtis.
Abu su broliu Eriku Varnu pasukote meno keliu. Abu talentingi. Iš kažko turėjote tai paveldėti, tiesa?
Mama pasakojo, kad jos tėvelis turėjo „geras rankas“ – gražiai piešė, gebėjo kalti figūras iš metalo. Galbūt Eriko gabumai dailei – iš senelio. Brolis nuo mažens piešė labai greitai ir lengvai. Aš pašaukimą vaidinti taip pat pajutau vaikystėje. Mano mama pirmoji pastebėjo šiuos polinkius. Ji ir pati turėjo labai gražų balsą. Kai gamindavo pietus, taip uždainuodavo, kad prie praviro lango gatvėje sustodavo praeiviai ir klausydavosi. Mama mokėjo daug dainų ir giesmių, sekmadieniais bažnyčioje pritardavo chorui, gražiai deklamuodavo eiles, pasakėčias. Ir aš nuo mažens per literatūros pamokas labai norėdavau, kad mokytojas kviestų deklamuoti, jausdavau, kad geriau galiu tai padaryti nei kiti bendraklasiai. Dalyvaudavau mokyklos šventiniuose renginiuose, spektakliuose. Užtai baigusi Antano Smetonos gimnaziją Ukmergėje net nebedvejojau, kur stoti. Beje, kai į Kauno dramos teatro studiją pateikiau atestatą, priėmimo komisijos nariai manęs teiravosi, kodėl su tokiais gerais pažymiais nebandau stoti į kitą aukštąją mokyklą.
Daug aktorių šiandien skundžiasi, kad teatras jų nemyli, vaidmenų gauna mažai. Ar kada nors gyvenime jautėtės nuskriausta teatro, ar būta ir tuščio laiko, kai trūko darbo?
Mes, aktoriai, turime mylėti teatrą! Žinoma, gali pasitaikyti sezonas be naujo vaidmens. Ir mano gyvenime taip buvo keletą metų, kai naujuose spektakliuose negaudavau vaidmens. Bet tuomet vaidinau Izoldą Kazio Sajos „Šventežeryje“. Spektaklį rodydavome gana dažnai, pavasarį ir rudenį važiuodavome į gastroles, žiūrovams vaidinimas patiko. Be to, juk aktorystė nesibaigia vien suvaidinus spektaklį. Mus dažnai kviesdavo dalyvauti įvairiuose renginiuose, susitikimuose su žiūrovais. Niekada nenuobodžiavome, greičiau trūkdavo laiko, dažnai būdavo taip, kad grįždavome namo tik permiegoti, atsikeli iš ryto – vėl bėgte. Todėl dabar, kai amžius jau leidžia pailsėti, juo labiau branginu kiekvieną akimirką.
Žiūrovų dėmesio ir meilės jums netrūko. Tik ar visas dėmesys buvo malonus? Ar niekada nebuvo įkyrus, nevargino?
Žiūrovų dėmesį pajutau visai jauna, kai sukūriau vieną pirmųjų vaidmenų Madlen Solodario spektaklyje „Alyvų sodas“. Kūriau tą vaidmenį linksmai, laisvai, valiūkiškai. Per gastroles važinėdavome po visą Lietuvą, o žiūrovai, pažiūrėję spektaklį savame miestelyje, traukdavo paskui mus į kitą miestą, kad tik galėtų pamatyti dar kartą. Buvo labai smagu. Nuo to laiko visuomet jaučiau žiūrovų dėmesį. Kai mane sutikę žmonės šypsosi, užkalbina, suprantu, kad jie yra matę spektaklius. O aš esu paprasta, visuomet atsakau, pasisveikinu. Kaip dėmesys gali varginti? Juk tai mūsų profesijos dalis. Aktoriui žiūrovų dėmesys – pripažinimas ir kūrybos įvertinimas.
Džiugu, kad ir šiandien vis dar vaidinate. Sakykite, kokie tai spektakliai?
2010-aisiais sukūriau auklės vaidmenį Jono Jurašo režisuotame spektaklyje „Antigonė Sibire“. Man labai brangi šiame spektaklyje išgyvenama patriotizmo tema. Na, o kai 1974 metais buvo pastatyta „Amerika pirtyje“, negalvojau, kad jis bus toks ilgaamžis, nesitikėjau, kad Bekampienę vaidinsiu beveik keturis dešimtmečius.
Ar gyvenime esate atsisakiusi kurti kokį nors vaidmenį?
Vaidinau visus vaidmenis, kuriuos man skirdavo režisieriai. Jei iš pradžių nepatikdavo, ilgainiui repetuojant prisijaukindavau personažą...
Ar dabar apsilankote teatre kaip žiūrovė? Kokius spektaklius mėgstate?
Kaip žiūrovė galiu žiūrėti viską ir man įdomu.
Gal papasakotumėte, kokie buvo jūsų namai anuomet, kai abu su vyru Vytautu Eidukaičiu dirbote teatre. Ramūs ar pilni šurmulio? Juk abu buvote aktoriai ir greičiausiai turėjote daug pažįstamų ir bičiulių.
Pas mus dažnai užsukdavo draugai aktoriai, lankydavosi pažįstami, bičiuliai. Vytautas buvo labai vaišingas, turėjo išskirtinį humoro jausmą, sugebėdavo prajuokinti pačiose netikėčiausiose situacijose. Visi nekantriai laukdavo, ką jis papasakos, kokį juoką pasakys. Net ir aš, nors jo pasakojamas istorijas girdėdavau ne pirmą kartą, juokdavausi kartu su visais, nes kas kartą jis mokėjo papasakoti vis kitaip ir netikėtai.
O kaip susitvarkydavote su buitimi? Ar ji jūsų nevargindavo, juk abu buvote gana užimti.
Buitis – būtinybė, kurios neišvengsi, todėl jos sureikšminti nereikia. Mes su Vytautu nebuvome namuose pasiskirstę darbų, tvarkėmės kaip išeidavo. Jei laukdavome svečių, kartu ruošdavome vaišes, vyras mokėjo skaniai gaminti, gražiai papuošti stalą. Jei aš vaidindavau spektaklyje, o vyras būdavo namuose, tuomet jis paruošdavo pietus, tvarkydavosi, ir atvirkščiai, jei aš būdavau namuose – pati viską darydavau. Bet dažniausiai kartu vykdavome į teatrą, į susitikimus su žiūrovais, o grįžę namo viską nudirbdavome kartu.
Greitai bus dvidešimt treji metai, kai netekote vyro. Kokios jūsų vyro svajonės galbūt liko neįgyvendintos?
Skaudžiausia prisiminti, kad Vytautas nesulaukė atkurtos nepriklausomybės. Vis galvodavau, kaip jis būtų džiaugęsis iškovota laisve, o paskui supratau, kad turiu džiaugtis viskuo už mus abu: laisva Lietuva, dukromis, vaikaičiais, jų pasiekimais. O juk jau sulaukiau ir provaikaičių. Visa tai – laimė, kuria norėjau su juo dalytis...
Kas padėjo išgyventi vyro netektį, iš kur sėmėtės stiprybės?
Likau viena, bet ne vieniša. Gedėjau ne viena. Dukros jautė ypatingą ryšį su tėveliu, todėl visos saugome jo atminimą. Be to, po vyro mirties ir toliau dirbau teatre, kuriame Vytautą labai šiltai prisimena iki šiol.
Žinote, meilė niekuomet nesibaigia, mirtis išskiria tik fiziškai. Jei meilė tarp vyro ir žmonos – tikra, nepavydi, atlaidi, supratinga, tuomet kad ir kiek gyventų vienas likęs sutuoktinis, visuomet mintyse ir širdyje jis nešios savojo žmogaus paveikslą. Nebūna dienos, kad kokią nors akimirką nepagalvočiau apie Vytautą.
Jūsų anūkai turbūt didžiuojasi tokia įžymia senele. Galbūt kažkuris norėtų pasekti jūsų pėdomis.
Dabar jau aš galiu jais didžiuotis, nes jie turi savus talentus. Vyriausias anūkas Andrius parengė fizikos mokslų disertaciją Vokietijoje, dabar dirba Prancūzijoje, gyvena Ruane su šeima – žmona Jurga ir dukrytėmis – šešerių Aušryte ir trejų Giedrute. Anūkas Vytautas baigė mokslus Kauno technologijos universitete ir dirba Klaipėdoje, su žmona Neringa augina trejų metų sūnelį Domuką. O mano anūkė Jorūnė baigė politikos mokslus ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.
Netrukus Velykos. Su kokiais prisiminimais jums susijusi ši šventė?
Mano mama buvo labai tikinti katalikė, tokius ir mus, savo vaikus, stengėsi išauginti. Iš vaikystės iki šiol yra išlikusi tradicija – ankstyvos šv. mišios Velykų rytą, šventinis stalas grįžus ir daug svečių namuose...
O sovietiniais metais, ar švęsdavote Velykas?
Taip, ir iki šiol esu labai dėkinga bičiuliams kunigams, su kuriais tuo metu draugavome. Jie kviesdavosi mus į svečius, mes dalyvaudavome jų šventėse. Tai buvo išsilavinę, aukštos kultūros, teatrą mylintys žmonės. Jie labai mus saugojo, kad niekas nesužinotų mūsų pažiūrų. Susitardavo su draugais, išvykdavome iš Kauno keliais automobiliais į kokį mažesnį miestelį, ten bažnyčioje pasimelsdavome. O po šv. mišių bendraudavome, vaišindavomės, dainuodavome, deklamuodavome eiles. Susitikimui pasibaigus, prieš išsiskirstant, būtinai sugiedodavome „Lietuva brangi“.
Ar iki šiol lankotės bažnyčioje?
Taip, esu praktikuojanti katalikė. O jei man kyla su tikėjimu susijusių klausimų, turiu kieno pasiklausti – juk mano dukra Aušra studijavo teologiją ir apgynė disertaciją, turi teologijos daktaro mokslo laipsnį.
Prieš keletą savaičių jums buvo suteiktas Kauno garbės pilietės vardas. Kuo brangus jums Kaunas ir ką reiškia šis vardas?
Gimiau Ukmergėje, ten prabėgo vaikystė. Žinoma, ir vaikystėje į Kauną atvažiuodavome, nes čia dirbo tėvelis. O kai tėvelis pastatė namą Kaune, pabaigusi vidurinę, persikėliau čia gyventi ir gyvenu iki šiol. Džiaugiuosi, kad gyvenu šiame mieste, kad visą savo gyvenimą galėjau dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre, juk už tai man ir buvo suteiktas šis garbingas titulas – juo parodoma pagarba ir Kauno dramos teatrui.
Kas jums šiandien teikia didžiausią džiaugsmą?
Esu laiminga, kad gimusi tarpukario Lietuvoje vėl gyvenu nepriklausomoje valstybėje. Džiaugiuosi, kad vis dar pajėgiu vaidinti.
E. Žvirblienė
