R. Kulvinskytė: nebijau apsikvailinti

Žurnalistė Rimantė Kulvinskytė į televiziją atkeliavo pamažu – iš pradžių kelis metus serijinėje telekomunikacijų reklamoje vaidino smagiąją Braškę, po to kartu su aktoriumi Arūnu Sakalausku vedė laidą „Tu gali“. O štai dabar debiutuos naujajame šou šalia Algio Greitai. Kokia toji Braškė Britnė Rimantė, užkopusi šalia tokių žinomų televizijos veidų?

Irena Ivenkovė

Rimante, telekomunikacijų reklamoje vaidinote Braškę, po to laidoje „Tu gali“ – Britnę. Iki šiol jūsų veikla buvo vaidybinė. Ar jums patinka vaidinti, persikūnyti?

Manau, visi gyvenime turime po kelis skirtingus vaidmenis. Kartais jie smagūs, kartais tokie, kurių imamės tik prispirti reikalo. Tačiau visada smagu, kai pasiseka. Tarkime, daugiavaikei mamai, manau, laikas nuo laiko

pravartu tapti vilioke (šypsosi). Vaidinti man patinka, tiksliau, patinka save įstumti į šaltą vandenį ir žiūrėti, kas bus, suprasti, kur mano ribos. Niekada nenorėjau būti dramos aktore, nors apsiverkiu dėl mažiausios smulkmenos, svajojau tapti komike... Gal todėl, kad komikių moterų tiek mažai... 10 minučių programa, atlikta kokiame nors bare, estrados komikų („stand-up comic“) stiliumi – viena mano svajonių.

REKLAMA

Rimantė Kulvinskytė (LNK nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)Rimantė Kulvinskytė (LNK nuotr.)

Ko gero, laidoje „Dainuok, jei gali“, kurią vesite su Algiu Greitai, pirmą kartą būsite visiškai savimi. Ar tai nesunkiau nei pasislėpti už kokio įvaizdžio? Ar nebaisu?

Baisu. Kai žmonės kritikavo ankstesnius mano įkūnytus personažus, galėjau dar pasiguosti, kad visa pyla tenka Britnei ar Braškei, galbūt ir leisti jos sau galėjo daugiau negu Rimantė. Kita vertus, mylėjau savo herojes, nes jose daug manęs. Galbūt prisidengdama jų kaukėmis galėjau daryti tai, ko seniai troškau.

Sparčiai iš paprastų žmonių būrio braunatės į aukštesnę lygą. Ar specialiai, planingai to siekiate, ar tiesiog gyvenimas pametėja progų?

Manau, kad esu, kaip amerikiečiai sako, laimingas kalės vaikas. Dažniausiai atsiduriu reikiamu laiku, reikiamoje vietoje. Ir tai tikrai nėra planuota. Na, gal šiek tiek. Tikiu, kad visi troškimai pildosi. Pamenu, dar mokykloje svajojau save išbandyti vaidyboje, bet tėvai neleido rinktis tokios „nekonkrečios“ profesijos. Tuomet įgyvendinau kitą svajonę – tapau žurnaliste. O Braškės vaidmuo „nukrito“ po kelerių metų. Todėl patarčiau atsargiau svajoti (šypsosi).

Esate kilusi iš Naujosios Akmenės, kur gyvenimo ritmas lėtesnis. Ar jums patinka sparta, juk kurį laiką gyvenote Londone. O gal nemažiau rūpi saugumas ir užtikrinta vieta gyvenime, darbe?

Myliu gimtąjį miestą ir ritmas manyje, nors nuolat lekiu ir viską beriu greitakalbe, yra būtent toks, koks Naujojoje Akmenėje. Pamenu, kaip Londone dusau vien nuo dangoraižių – man baisu, kai negaliu matyti horizonto ar apkabinti medžio. Taip, tai darau po sunkių darbų. Net neįsivaizduojate, kaip įsikraunu!

Dar laikydama egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, Vilnių įsivaizdavau kaip daugybę naujųjų akmenių vienoje vietoje, kad drąsiau būtų vairuoti. Tikriausiai ir dabar manyje likusi tokia vizija, nes Vilnius man labai

savas ir jaukus, niekada net nesusimąstau, kad gyvenu didmiestyje.

Londone, regis, dirbote padavėja. Ar darbo vietos įvaizdis jums svarbus?

Taip, padavėja ir valytoja Londone dirbau būdama aštuoniolikos. Ten, galima sakyti, baigiau „antrą universitetą“, nes šalia nebuvo nė vieno artimo žmogaus. Tai buvo neįkainojama patirtis ir laiką praleidau smagiai. Turiu sugebėjimą pamilti kiekvieną veiklą – juk jei skųsiesi, lengviau nepasidarys. Dar vaikystėje ravėdama nekenčiamus runkelius įsivaizduodavau, kad esu vergė Izaura, tuomet visas darbas virsdavo vienu dideliu filmu. Man nė dešimties nebuvo, kai tėtis pasodino prie traktoriaus vairo – kadangi esu mažiausia šeimoje, iš manęs ūkyje buvo mažai naudos, reikėjo kaip nors ją išspausti (šypsosi). Ir malkas moku kapoti, ir vištą ne vieną nupešusi esu, tiesa, galvos nukirsti nesiryžčiau.

REKLAMA

Tėvai turbūt labai jumis didžiuojasi. Už ką dažniausiai pagiria?

Kad didžiuojasi, dažniausiai išgirstu iš kitų. Mano tėvai žemaičiai – žodžiais nesimėto, dažniau kritika, kurią labai vertinu. Dažniausiai skambantis pagyrimas – paprastas: „Geras tas mūsų vaikas.“ Jaučiu labai stiprią paramą ir matau, kaip jie jaudinasi per kiekvieną mano pasirodymą. Mama juokėsi, kad per pirmą laidą tėtis tik per reklamą įkvėpdavo. Iš tėvų gavote daug meilės. Turbūt gyvenime jums tai labai padeda. Kažkada chiromantas Leopoldas Malinauskas žiūrėdamas į mano delną pasakė, kad dėl visko, kas esu, turiu būti dėkinga tėvams. Iš tiesų buvau keistas vaikas, paniręs savo fantazijų pasaulyje, turintis nematomų draugų, mėnesiais galintis apsimesti kokiu nors personažu... Tačiau tėvai niekada manęs nevaržė ir nekritikavo. Net tuomet, kai man, paauglei, „susišvietė“, kad noriu būti kurtizane, tėtis pasakė, jog mano sprendimui neprieštaraus, tačiau turiu žinoti, kad kurtizanės – itin išsilavinusios, įdomios, daug kalbų mokančios moterys, todėl turiu gerai mokytis.

O ar mokate meilės duoti pati?

Hm, sunku man su savigyra... Jei galėčiau, išbarstyčiau save į milijoną kamuoliukų, kad visiems, kam reikia, užtektų. Ne tik artimiesiems, bet ir mylimiesiems atiduodu viską. Kitaip nemoku, gaminu daug ir valgau

dideliais kąsniais. Visi mano santykiai buvo gražūs ir darnūs, tiesiog su laiku suvokiau, kad reikia nušlifuoti per daug kampų. Juk juokaujama, kad visos moterys išteka už idealių vyrų, o paskui bando juos pakeisti. Tikiu, kad niekas neturi teisės keisti žmogaus, nes galbūt vieną dieną jis sutiks tą, kuriai ar kuriam bus idealus toks, koks yra.

Jūsų nuomone, kiek išorinis grožis padeda gyvenime? O gal trukdo?

Manau, kad išvaizda turi savų privalumų ir trūkumų. Galbūt lengviau patraukti dėmesį, bet, kita vertus, gali susidurti su išankstine nuostata, kad jeigu esi graži, esi tuščia. Ypač, kai daug dėmesio skiri išvaizdai.

Man patinka mergaitiški dalykai: siūti, nerti, dažytis, darytis šukuosenas. Tik visai neseniai pradėjau lankytis pas kirpėją – iki tol plaukus dažiausi pati. Dabar esu visiškai pakerėta serialo „Mad Men“ – 7-ojo dešimtmečio mados ir šukuosenos Niujorke... Ech, gal ne visai buvo teisi grupė „Vairas“, dainuodama „gimiau nei per anksti, nei per vėlai“...

REKLAMA

Galbūt savo grožiu kiek didžiuojatės? Antai fotografavotės nuoga žurnalo viršeliui. Ar tai būdas išgarsėti? Apskritai, ar nebijote šokiruoti aplinkinių?

Man moters kūnas neapsakomai gražus, nematau priežasties jo slėpti. Tokia fotosesija buvo sena mano svajonė, o dar su geru pažįstamu fotografu Renatu Neverbicku prie kavos puodelių sukūrėme visą nuotraukos koncepciją... Smagią, ne populiariąją. Jeigu tai būtų buvę viešieji ryšiai, būčiau ant „Playboy“ viršelio ir mane suptų ne rauginti agurkai ir krapai, o melionai ir bananai. Dėl aplinkinių... Dažniausiai elgiuosi taip, kaip liepia širdis: nebijau apsikvailinti ar iš savęs pasijuokti, iškviesti šokti man patikusi vaikiną, maudytis nuoga, šokti nuo didelio aukščio, važiuoti autostopu naktį – kol tai netrukdo kitiems ir nepažeidžia įstatymų, manau, yra nekalta...

Kiek teko jus matyti, visada išsiskiriate įdomia ir kūrybiška apranga. Iš kur tai? Ar jus visada domino mada, o gal labiau saviraiška?

Turiu septyneriais metais vyresnę seserį, kuri nusižiūrėjusi iš MTV man darydavo šukuosenas ir vis kartodavo: „Jei nori būti graži, kentėk.“ Iš Lauros daug ko išmokau. Man patinka puoštis. Manau, kad gražiai, tvarkingai atrodydamas rodai pagarbą aplinkiniams. Dievinu stilingus ne madingus žmones, nors pastarieji man irgi patinka. Tiesą pasakius, niekada specialiai nesidomėjau mada, prispaudė darbas – visuose dienraščiuose ar žurnaluose, kuriuose dirbau, man kažkodėl buvo priskiriamos su grožiu susijusios temos. Manau, kad mada – tik priemonė išsiaiškinti, kas patinka, o kas – ne. Tai tik gairės, padedančios kurti unikalų stilių. Turėjau nemažai drabužių, apie 100 rankinių, batų porų – irgi panašiai. Dabar pamažu atsikratau tokių ligų... Kai praėjusį rudenį krausčiausi į Londoną, teko gerokai perkainoti garderobą. Dabar jis daug kuklesnis. Nors draugės tikina, kad mano gėrybių spinta neišsemiama. Kažkada užsibrėžiau tikslą kelis mėnesius į darbą eiti kasdien apsirengus skirtingai. Pavyko – nė vienas ansamblis nepasikartojo.

REKLAMA

Gražus, stilingas, draugiškas įvaizdis kontrastuoja su... necenzūriniais žodžiais. Kaip visa tai dera tarpusavyje?

Nežinau! Taip, vežiko burna – vienas didžiausių mano priešų. Tiesa, jeigu kada nors išgirsite mane keikiantis, žinokite, kad keiksmai niekam neadresuoti – tai tik jaustukai ir ištiktukai. Bandau su jais kovoti. Vis

dėlto negali nuginčyti akivaizdžios keiksmų naudos – jie puikiai padeda nusiraminti ir, kiek žinau, ilgina gyvenimą.

Kokie žmonės jums patinka?

Tiesmuki, ambicingi, optimistiški. Nemėgstu „teisingų“ žmonių. Tokių, kurie mano gyveną pagal visas taisykles ir baisisi kitų elgesiu. Stengiuosi nebūti bambeklių ir nuolat gyvenimu besiskundžiančių žmonių

apsuptyje – taupau energiją (šypsosi).


Rašyti komentarą...
k
kaimas (Kivyliai)
2011-10-01 22:10:16
Pranešti apie netinkamą komentarą
malkos skaldomos, o ne kapojamos
Atsakyti
0

w
wera
2011-11-03 21:02:09
Pranešti apie netinkamą komentarą
dirbtinas kažkoks tas pokalbis
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų