Sveiki, auginu 16 metų paauglį. Tėtis paliko mūsų šeimą prieš pusmetį dėl kitos moters. Vaikas labai išgyveno, išgyvena ir dabar. Iš pradžių su tėčiu visai nenorėjo bendrauti nei telefonu, nei apskritai matyti. Dabar bendraudamas, pasak jo, vaidina, kaip ir tėtis vaidina. Pasikalbėti, tiesą sakant, nelabai turi apie ką. Pagrindinis pokalbis, kai gyveno kartu, buvo apie mokslus, moralai apie pamokų ruošimą, na, dar kažkiek laisvalaikio. Tėtis laisvalaikį labiau mėgo leisti su draugais, kompanijomis.
Problemos prasidėjo, manau, dėl to, kad sugriuvo tėčio deklaruotas pasaulis apie pareigą, tiesos sakymą, problemų sprendimą. Sūnus pradėjo bėgti iš pamokų, krito ir pažymių vidurkis. Dažniausiai dėl to, kaip suprantu, kad neparuošia pamokų, nors deklaruoja, kad pamokos paruoštos, ar reikia kažką atsiskaityti. O neparuošia dėl to, kad tingi arba atsiranda kažkokia toje pamokoje užsisenėjusi problema, arba negali būti pamokoje dėl to, kad prisimena tėčio pamokslus – na, dėl milijono priežasčių. Siūlausi padėti, sakau, ką reikia sakyk, spręsim tą problemą. Paprasčiausiai išspręsti tokį reikalą − pabėgti. Toks vaizdas, kad bėga, taip kaip tėtis pabėgo.
Mokytojai geranoriški, socialinė, mokyklos psichologė taip pat, su mokiniais problemų lyg ir nėra, pats komunikabilus, aktyvus, simpatiškas vaikis. Kai tėtis dar gyveno su mumis jį labai „spaudė“, kartais ir despotiškai, su riksmais, įžeidinėjimais, man tai atrodydavo kaip dresūra. Rėkdavo ant vaiko, tačiau kalta beveik visada likdavau aš, nesužiūrėjau, nepadėjau, neprišokau ir t.t. Matau, kad vaikas „nutrūko“.
Aš pati esu liberalesnė. Gal auklėta liberaliau, tačiau su atsakomybės jausmu. Su vaiku bendraujam puikiai, tačiau temdo mūsų santykius šie dalykai. Kaip padėti vaikui. Manau, kad jis pakankamai sąmoningas suprasti, kokios tokio bėgimo pasekmės, kaip išugdyti atsakomybę. Ar i š tiesų tėtis buvo teisus „spausdamas“ vaiką? Dėkoju.
Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė
Jūsų šeimoje neseniai įvyko rimti pasikeitimai, namus paliko vyras. Galbūt todėl jaučiatės neužtikrinta, susidūrusi su sūnaus elgesio problemomis. Svarstote, kaip geriau, ar laikytis „liberalumo“, ar spausti sūnų, kaip elgdavosi jūsų vyras.
Turbūt esate teisi, manydama, kad apgaudinėdamas jus, nevykdydamas savo pareigų , bėgdamas iš pamokų sūnus taip reaguoja į pasikeitimus šeimoje. Galbūt teisi ir dėl to, kad sūnus bėga nuo problemų ir apgaudinėja, nes pats jaučiasi apgautas.
Aišku, kad pasikeitęs sūnaus elgesys yra signalas jums, kad jis susiduria su problemomis prisitaikydamas prie naujų aplinkybių:
- gali būti, kad sūnus nesitvarko su pareigomis, kelia rūpesčių, nes protestuoja. Jaučiasi bejėgis ir pyksta dėl to, kas įvyko, o savo pyktį išreiškia pasyviai. Gali būti, kad jis pyksta ne tik ant tėčio, bet ir ant jūsų, kad leidote skyryboms įvykti;
- taip pat toks sūnaus elgesys gali reikšti, kad vaikinas jaučiasi nesaugus. Jeigu jį paliko tėtis, tai ar neatsitiks taip, kad ir mama gali palikti? Keldamas rūpesčių sūnus siekia patikrinti, ar jis dar jums rūpi.
Tokioje situacijoje itin liberalus požiūris, kai pasikliaujama tuo, kad vaikinas jau beveik suaugęs, jam gali reikšti tiesiog abejingumą.
Sunkiais gyvenimo momentais visi mes šiek tiek „suvaikėjame“. Gali būti, kad ir jūsų sūnui dabar, kai namai ištuštėjo, reikia šiek tiek daugiau kontrolės, rūpesčio ir saugumo užtikrinimo.
