Rūta Klišytė VL žurnalistė
Prieš 20 metų į netolimus miestus Gardiną ar Lydą Baltarusijoje važiuodavome nebent apsipirkti – kai pabosdavo eilės ir prekės savose parduotuvėse. Ir tuoj pat sukdavome ienas atgal: o ką veikti – grožėtis sovietų karinės šlovės paminklais, klupinėti po griuvėsius pilių, kurių valdovų vardų vietiniai nė nežino? O šiandien, už vizas sumokėję, sieną įveikę ir ten nukakę, nuoširdžiai aikčiojame: Vytauto pilis! Stepono Batoro rūmai! Ir pripažįstame, kad kažin ar patys būtume galėję geriau šiais turtais pasirūpinti nei kaimynai gudai. Ir mūsų, ir gudų
Kiekvienas lietuvis turėtų aplankyti Lydą, Gardiną, Nesvyžių, kitus Gudijos miestus, kur stūkso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų pilys. O tiems, kurie meldžiasi Vytauto laikams, tai būtų tiesiog maldininkiška kelionė! Tiesa, gudų požiūris į Vytautą ar LDK taip religingą lietuvį gali šokiruoti, net papiktinti, mat gudai LDK istoriją laiko sava, o Vytauto nesidrovi vadinti Vitovt – be jokios galiūnės – ir laiko savo kraštiečiu. Juk tas anuomet rašė gudiškai, joks istorikas nuneigs, kad rašė! O jeigu rašė, vadinasi, gudiškai ir kalbėjo.
Iš tikrųjų raštvedyba Vytauto laikais buvo vedama senąja rusėnų kalba, iš kurios gudų ir ukrainiečių kalbos ilgainiui išsirutuliojo. Tačiau ginčytis būtų kvaila, juolab, kaip pabrėžia istorikas Gediminas Žilinskas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tos buvusios imperijos nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, istorinis paveldas dabar priklauso 4 valstybėms – Lietuvai, Lenkijai, Baltarusijai ir Ukrainai.
Turime su tuo susitaikyti ir garbingai dalytis paveldu, derėtų tiktai didžiuotis, kad šios imperijos pradininkai Gediminaičiai ir Jogailaičiai buvo lietuviško kraujo. O gudai yra artimiausia baltams slavų tauta. Mums, lietuviams, šie kaimynai papročiais ir tradicijomis yra kur kas artimesni nei lenkai.
Dabartinės Gudijos teritorijoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais didikai valdė didžiulius žemės plotus, statėsi pilis ir rūmus. O Gudijos istorikai, pabudę iš komunistinio letargo, LDK laiko savo šalies valstybingumo lopšiu. 1991 m. atgavusi nepriklausomybę Gudija netgi ketino savo herbu skelbti Vytį – tik, tiesa, kitokių, autentiškesnių spalvų. O paskutinysis Europos diktatorius A.Lukašenka užsimojo sukurti istorinį valstybės mitą, be kurio net didelės valstybės kojos liks molinės. Derėtų žvelgti į tai supratingai ir džiaugtis, kad, laikydami paveldą savu, gudai pavyzdingai jį saugo ir tvarko: Lukašenkos bizūnas, galima sakyti, čia tarnauja gėriui.
Vytauto tėvonija
Jei tuo abejojate, atsiverskite žymiąją Bychovco kroniką. „Didysis kunigaikštis Vytautas anuomet valdė Lucką ir visą Voluinės žemę, o Lietuvos žemėje – savo tėviškę“, – rašoma čia, o paaiškinimas praneša, kad Vytauto tėvonija buvo Gardino kunigaikštystė, jo tėvo Kęstučio perleista sūnui apie 1376 m. Istorikai, tiesa, nesutaria dėl istorinės Gardino svarbos: vieni šį miestą priskiria Kijevo Rusiai ir laiko atokiausiu jos forpostu, kiti tvirtina, kad ši gynybinė ikimindauginės Lietuvos pilis stabdė slavų genčių invaziją V a., o vėliau – ir mongolų totorių ordų antpuolius.
Gardino istorija buvo audringa. 1241 m. jį nusiaubė totoriai, vėliau – kryžiuočiai, Traidenio valdymo laikais čia įsikūrė nemažai jotvingių ir prūsų, o XIV a. II pusėje Gardiną ir visą jos vardu vadinamą kunigaikštystę, kaip žinome, jau valdė Vytautas. Jo paliepimu buvo perstatyta tikriausiai dar Vytenio laikais statyta senoji Gardino pilis.
Kita legenda byloja, kad pirmosios pilies pamatus apie 1203 m. čia padėjo Žemaitijos kunigaikštis Erdvilas, minimas Voluinės kronikoje. Prie Nemuno aptikęs gražią aukštą kalvą, jos papėdėje jis neva radęs chano Batijaus sudegintą gyvenvietę, atstatęs ją ir vietą pavadinęs Gardinu. Griuvėsiai, kuriuos šiandien regime atvykę į Gardiną ant aukštos plikos kalvos šalia Nemuno, yra Vytauto Aukštutinės, dar vadinamos Senąja, pilies liekanos. Tiesa, ši Vytauto pilis apie 1580 m. buvo perstatyta karaliaus Stepono Batoro, bet ir šios po karų ir marų telikę griuvėsiai. Tačiau įspūdingi: sienos ilgis – apie 300 m, plotis – 3 m.
Maskvai panorus, KP paliepus
Pirmoji medinė katalikiška bažnyčia Gardine stovėjo pilies kieme XIV a., 1585 m. jos vietoje Stepono Batoro buvo sumūryta renesansinė bažnyčia, gavusi Vytauto vardą. Ši būtų stovėjusi iki mūsų dienų, tačiau 1961 m. Gardino m. KP vykdomojo komiteto sprendimu šventovė išlėkė į orą. Taip ir nesupratau, kodėl gudai vadina ją Fara Vitovta ,bet dėl tos netekties dabar nuoširdžiai gailisi ir aiškina, kad taip tada liepusi Maskva... O šiandien šiose šventvietėse – europietiška tvarka ir švara: žolė nuskusta, gėlynai prižiūrėti, niekur nepamatysi numestos šiukšlės.
Manoma, kad Vytauto pilis buvo viena gražiausių mūrinių pilių tuometėje Lietuvoje. Lenkų restauratorius J.Vojciechovskis pasistengė ją rekonstruoti bent jau popieriuje, o Gardino pilies griuvėsius tyrinėjęs istorikas Napoleonas Kitkauskas užsimojo įrodyti, kad ikimindauginiu laikotarpiu Lietuvoje jau buvo ne tik medžio, bet ir mūro statinių. Jo nuomone, tokia buvo ir senoji Gardino pilis, sumūryta naudojant baltiškąją plytų perrišą su akmenų rieduliais.
Ypač suklestėjo Gardinas valdant Lietuvos ir Lenkijos karaliui Steponui Batorui. Šiam vengrų kilmės didikui, apgynusiam LDK gyventojus nuo caro Ivano Rūsčiojo kraugeriškos beprotybės( gerbiamieji, ką šis tironas jums primena?) itin mėgo Gardino pilį, kurią perstatė papuošdamas stogą raudonomis čerpėmis, o fasadą – ištaigingu dekoru. Ši pilis tapo svarbiausia karališkąja LDK rezidencija, o Gardine taikiai sugyveno skirtingų religinių konfesijų atstovai: greta stačiatikių ir katalikų čia gyveno judėjai, kalvinistai, net musulmonai. S.Batoro vardu ir dabar vadinama viena jo nediduko senamiesčio aikščių.
Sostinė greta Varšuvos
1673 m. Gardinas tapo antrąja Abiejų Tautų Respublikos sostine greta Varšuvos, svarbiausiu LDK ūkio ir kultūros centru. Kiekvienas trečias Abiejų Tautų Respublikos seimas rinkdavosi būtent Gardine. 1737–1751 m. mieste buvo pastatyti Lenkijos ir Lietuvos valdovų rūmai – Naujoji pilis (dabar Senąją ir Naująją pilis ant gretimų kalvų sujungė akmeninis viadukas, pakeitęs pakeliamąjį tiltą). 1793 m. vadinamasis Nebylusis seimas čia paskelbė apie antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, o po trečiojo padalijimo 1795 m. Gardinas atiteko carinei Rusijai.
Tiesa, 1920 m. miestas vėl tapo mūsų, betgi mes neilgai trukus tapome rusų ... 1920 m. taikos sutartimi Gardinas buvo priskirtas Lietuvai, bet 1919–1939 m. buvo okupuotas Lenkijos, o 1939 m. atiteko SSRS, Baltarusijos SSR... Nuo 1991 m. priklauso Baltarusijos Respublikai.
Paskutinysis Europos diktatorius A.Lukašenka užsimojo sukurti istorinį valstybės mitą, be kurio net ir didelės valstybės kojos lieka molinės. Derėtų žvelgti į tai supratingai ir džiaugtis, kad, laikydami paveldą savu, gudai pavyzdingai jį saugo ir tvarko: Lukašenkos bizūnas šiuo atveju tarnauja mūsų ir mūsų kaimynų istorijos išsaugojimui.
