Su vaikais buvo diskutuota šia tema. Ir kone kiekvienas darželinukas sakė žinantis kas yra pyktis. Vieni veido mimika bandė jį pavaizduoti, kiti piešiniais, spalvomis. Ir kalbėdami apie pyktį vaikai jį įvardijo, kaip blogį kurio reikia kratytis.
Kuris nuodija gyvenimą ne tik jiems, bet ir juos supančiai aplinkai. Kiekvienas mažylių pirmiausia samprotavo, kaip atrodo piktas žmogus. Nė vienam būdamas toks, jis neatrodė patrauklus. Todėl nedelsiant ieškotą išeičių – kaip gelbėtis nuo pykčio.
Dažnas kalbintų darželinukų nė nepagalvoję išrėžia – po pykčio protrūkio būtina atsiprašyti. Tai pirma sąlyga norint toliau bendrauti su tuo, su kuriuo pykaisi. Ir nesvarbu, kad ne visada būna teisus tas, kuris ir privertė pyktelėti.
Vaikai žino – stebuklingas žodis „atsiprašau“ yra galingesnis už „aš piktas“. Ir jis atveria galimybes toliau bendrauti. O štai, kad dar kartą pyktis neužvaldytų, reikia su savimi kovoti – pyktį išmesti į šiukšlių dėžę, dar prieš tai ant balto popieriaus lapo nupiešus „makaliūzę“.
Kodėl gi nepabandžius ir suaugusiems? Gal geriau nei švaistytis kumščiais? Nebandėte? Gal vertėtų? Juk be pykčio, kaip sako vaikai, žmogus tampa kur kas laimingesnis...