„Gyvenime buvo daug duobių. Netekau dviejų man artimų žmonių, kuriuos pasiglemžė alkoholis, - apie savo vaikų tėvus kalba 36-erių moteris.
Lemtingas žvyrkelis
Tačiau didžiausią kirtį jos gyvenime smogė automobilio avarija prieš penkiolika metų. „Tai įvyko per Velykas. Patyriau daug sunkių traumų, tačiau labiausiai sužalota buvo koja. Teko išgyventi dvi sunkias operacijas. Jų rezultatai nėra labai geri – koja liko kreivoka ir šiek tiek trumpesnė. Šiuo metu laukiu trečios operacijos, - pečiais traukia Milda. – Tikiuosi, kad viskas bus gerai, pažįstamiems juokauju, kad nebepergyvenu, kaip bus. Nuolat sakau „Jei reikės protezui „susimes“.
Moteris prisipažino, kad iki šiol jaučia skausmus. „Iš pradžių nesugebėjau paeiti. Tai buvo išbandymas ne tik man, bet ir mano dukrai bei šeimai. Dukra išmoko savarankiškumo, nes daug laiko praleidau ligoninėse ir sanatorijose. Esu be galo dėkinga man padėjusiems žmonėms“, - sakė M. Klinavičienė.
Ji iki šiol prisimena kraupias avarijos akimirkas. „Mašiną sumėtė ant žvyrkelio ir vairuotoja jos nesuvaldė. Vertėmės nemažai kartų. Aš iškritau per liuką, sąmonės nepraradau... Gal todėl iki šiol jaučiu didelę baimę važiuodama automobilyje“, - prisipažino pašnekovė.
„Dabar esu laimingesnė“
M. Klinavičienės teigimu, į depresija ji įklimpo nuo gyvenimo, kuris virto košmaru. „Teko patirtį smurtą, matyti žlungančius vaikų tėvus... Nepriteklius, skolos. Su siaubu prisimenu savo jaunystę – šimtą kartų galėjau paslysti, prasigerti iš nevilties. Neleidau sau, nes jaučiau atsakomybę prieš savo dukras. Juk aš joms esu viskas – ir mama, ir tėtis. Todėl esu dėkinga savo sesei, kuri man suteikė šansą atvykti į Dubliną“, - pasakojo M. Klinavičienė.
Ji prisipažino, kad pradžia svečioje šalyje tikrai nebuvo lenga. „Atvykau su šimtu eurų kišenėje ir trijų metukų dukra už parankės. Vyresnioji buvo likusi Lietuvoje, labai ilgėjausi jos. Mane smarkiai pakirto sielos liga. Visiškai nieko nenorėjau, buvo tik ašaros, pilkos dienos ir pastoviai besikartojantys panikos priepuoliai, - pasakojo Milda. – Buvau pikta ir irzli, nieko nevalgiau, pasiekiau ribą, kai tesvėriau 41 kilogramą. Sveikatos – nulis. Daktarės ir dukrų dėka sugebėjau pakilti. Atsisakiau negatyvo... Palikau mylimą žmogų. Teko atsirinkti daug žmonių. To nesigailiu. Dabar esu daug laimingesnė“.
Išgelbėjo sportas
„Pradėjau sportuoti namuose, nes išsigandau savo kūno, kuris buvo suglebęs ir suvytęs. Tiesio pagalvojau, kad reikia kažką daryti, - neslepia šypsenos moteris. – Pradėjau daryti lengvus pratimukus. Netrukus pastebėjau, kad tai man suteikia energijos ir kažkokio nepaaiškinamo laimės hormono. Užsikabina. Pažįstame man patarė, kokią sporto programą pasirinkti. Esu jai dėkinga. Šiuo metu intensyviai sportuoju kiekvieną dieną po dvi valandas, o kartais ir ilgiau“.
Paklausta, ką patartų gyvenimo džiaugsmą pametusioms moterims, Milda sako, kad negalima pamiršti savęs. „Raskite laiko sau ir niekam neleiskite savęs skriausti, - tikina M. Klinavičienė. – Man patinka žodžiai „Žmogus radęs savo kelią yra nenugalimas“. Aš radau savąjį ir labai džiaugiuosi. Linkiu nepasiduoti ir rasti savo kelią. Manau, ne tik lietuviai mėgsta skųstis. Visur tokių žmonių atsiranda. Aš irgi skųsdavausi. Bet baisiausia yra tada, kai skundžiasi žmonės, kurie turi viską“.
Milda tikina, kad pakeitusi mąstyseną, pradėjo vertinti tai, ką turi. „O aš turiu labai daug. Vaikai yra mano didžiausias turtas. Stengiuosi savo mergytėms suteikti tai, ko pati neturėjau... O sportas? Sportuosiu tol, kol leis sveikata. Nepasiduosiu. Siunčiu didelę „Ačiū“ motyvuojantiems žmonėms ir interneto portalams bei visiems, kurie mane palaiko – jūs man suteikiate pasitikėjimo savimi“.
O čia yra mano pirmieji svarmenys:
