Florencijoje pasiteiravęs apie Medičių giminę, išgirsti atsakymą: “Išmirė". Doną Lorencą tai nervina, nes jis jaučiasi dar labai gyvas. Lorencas de Medičis (Lorenzo de Medici) su džinsais, marškiniais ir sportbačiais sėdi ant sofos savo bute Barselonoje. Prieškambaryje kabo natūralaus dydžio XVII a. tapytas Izabelos de Mediči (Isabella de Medici), tolimos giminaitės, portretas. “Čia, miesto bute, turiu keletą paveldėtų daiktų, bet užmiesčio name viskas yra ultramodernu. Negalėčiau gyventi tarp senienų", - sako jis. Vokiečių žurnalistai su paskutiniuoju senos giminės atstovu kalbėjosi apie įžymius protėvius ir garsios pavardės naštą.
Done Lorencai, koks jausmas jus apima vaikštinėjant po Florenciją?
- Frustracija. Florencija be Medičių būtų niekas - eilinis provincijos miestas. Jau 500 metų ten gyvenama iš Medičių palikimo, bet mūsų šeima nesulaukia pripažinimo. Trumpas Medičių pasažas, Lorenco Puikiojo gatvė, štai ir viskas. Kiek šeimoje įžymių žmonių - miesto planas turėtų būti pilnas jų vardų. Ten pardavinėjamose brošiūrose ir kataloguose rašoma: Medičiai išmirė. Susipažinę su manimi žmonės stebisi: o šitas iš kur išdygo? Bet pripratau, juk man jau 58-eri. Tik nereikėtų nukrypti nuo tiesos.
Tiesa yra tokia, kad paskutinysis didysis kunigaikštis iš Medičių šeimos mirė 1737 m. (Toskana atiteko Habsburgams). Bet kitos šeimos atšakos gyvavo toliau, tarkime, Otaviano kunigaikščių, iš kurios yra kilęs šis Lorencas, paprastas, draugiškas žmogus, gimęs Milane, užaugęs Šveicarijoje, jau 15 metų gyvenantis Ispanijoje. Jis studijavo ekonomiką ir meno istoriją, tačiau pinigus, kurių jam nereikia (Medičis vis dar gali patogiai gyventi iš šeimos turtų), jis uždirba rašydamas istorinius romanus. Lorencas dar turi vyresnį brolį, kuris taip pat yra išsiskyręs, nė vienas iš jų neturi vaikų. Su paskutiniaisiais Medičiais baigsis šeimos istorija, prasidėjusi XII a. Kadaise Medičiai buvo tiesiog prekybininkai, daugiausia prekiavo vilna, bet greitai tapo įtakingais bankininkais, labai sėkmingai bendradarbiavusiais su Bažnyčia. 300 metų su nedidelėmis pertraukomis Medičiai valdys Florenciją, trys šeimos nariai taps popiežiais, dvi šeimos moterys - Prancūzijos karalienėmis. Vertinanti meną, atvira naujovėms ir be galo turtinga šeima apipylė užsakymais menininkus, kurie šiandien yra laikomi garsiausiais meno istorijoje - Botičelį (Botticelli), Bruneleskį (Brunelleschi), Fra Andželiką (Fra Angelico), Donatelą (Donatello), Mikelandželą (Michelangelo)... Valdant Medičiams, Florencija tapo Renesanso sostine. XVIII a. pradžioje Ana Marija Luiza, paskutinioji iš didžiųjų kunigaikščių atšakos, šiuos meno kūrinius testamentu paliko Toskanai. Šeimos lobiai šiandien yra Florencijos muziejų turtas.
- Iš kur tas florentiečių nedėkingumas?
- Jau britų istorikas Džordžas Frederikas Jangas (George Frederick Young), 1909 m. išleidęs išsamią knygą apie mūsų šeimą, Toskanoje pastebėjo stiprią antipatiją Medičiams. Jis ją aiškino tuo, kad aristokratų šeimos, per šimtmečius nustūmusius Medičius nuo valdžios, kurstydavo piktus gandus - kad esame žudikai, nuodytojai. Ši neapykanta ilgainiui perėjo liaudžiai. Netvirtinsiu, kad buvome šventieji: vieną ar kitą tikrai nunuodijome. Bet kas yra vienas žmogus, palyginti su tuo, ką visos šeimos kartos nuveikė dėl Toskanos?
- Ar didžiuojatės, kad esate Medičis?
- Didžiuojuosi tuo, kad ši šeima akivaizdžiai mąstė kitaip, jos vizijos buvo kitokios. Buvo daug turtingų šeimų, bet kitos pinigus kišo į tvirtoves ir pilis, o Medičiai statė Renesanso vilas ir save apsupdavo grožiu. Tarnystė menui buvo šeimos filosofijos dalis. Anos Marijos Luizos idėja visus meno kūrinius palikti valstybei ir įkurti muziejų XVIII a. buvo revoliucinga. Šis savotiškas artumas liaudžiai Medičiams buvo būdingas, ir manau, kad jis buvo viena iš jų ilgo viešpatavimo paslapčių.
- Ar yra kitų?
- Jie valdė diskretiškai, veikė užkulisiuose. Ir stengėsi nekelti pavydo. Liaudis juos turėjo laikyti savais. Šis santūrumas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Ir mes buvome mokomi nesipuikuoti. Aš pats gyvenu labai paprastai ir save laikau visiška snobo priešingybe.
Kozimas Senasis 1444 m. architektui Mikelocui (Michelozzo) užsakė naujus šeimos rūmus; pirmąjį Bruneleskio projektą jis atmetė kaip pernelyg puošnų. Pavydas yra augalas, kurio nereikia laistyti, - tai vienas jo posakių. Jo anūkas Lorencas tęsė Kozimo gyvenimo darbą, įgijo pravardę Puikusis - literatas ir meno žinovas, subtilus ir išsilavinęs, tikras Renesanso žmogus.
- Ar garsusis bendravardis Lorencas yra mylimiausias jūsų protėvis?
- Ne, mano požiūriu, Lorencas yra pervertinamas. Jis juk viską gavo nuo gimimo. Kozimas buvo tas, kuris davė postūmį - jis yra pirmasis mecenatas, o tai, mano manymu, yra didesnis nuopelnas. O su priešininkais Lorencas elgėsi negailestingai. Apie tai jo rūmų meilikautojai, vadinę jį rafinuotu politiku, visiškai nekalbėdavo. Jis neabejotinai sugebėjo puoselėti savo įvaizdį.
- Kam jaučiate ypatingą simpatiją?
- Žaviuosi Kotryna, Prancūzijos karaliene. Ji buvo tikrai narsi moteris. Jos gyvenimas buvo baisus, nuo vaikystės ji tapo valdžios užstatu. Jos vyras, Henrikas II, jos nekentė, prancūzai ją niekino, bet ji priešinosi visiems, pamažu pasiekė savo ir paėmė valdžią į savo rankas. Ji suvienijo šalį, sukūrė dabartinę Prancūziją. Tarp jos giminaičių buvo du popiežiai, bet ji toleravo protestantus. Protinga, smalsi, viskuo besidominti - tikra Mediči. Tuo tarpu Marija, antroji iš Medičių Prancūzijos soste, buvo kvaiša. Trumparegė ir kvaila, ji leidosi Rišeljė (Richelieu) išnaudojama saviems tikslams. Ką gi, ne visi nusiseka.
Marija į Prancūziją atgabeno didžiulius turtus, jos kraitis yra bene didžiausias, kokį kada nors yra gavusi princesė. Skolose paskendusiai šaliai 1600 m. įvykusios vestuvės buvo geras sandoris. Vėlesniais dešimtmečiais Medičių moterys sėdėjo Ispanijos, Anglijos ir Austrijos sostuose. Dinastija nuo seno sugebėjo plėsti įtaką gudria vedybų politika. Kita atrama buvo karjera kurijoje. Jau trylikamečiai tapdavo kardinolais, bet jei šeimai trūkdavo įpėdinių, kardinolui tekdavo padėti purpurinę mantiją ir pasirinkti nuotaką. Florencijoje kunigaikščiai Medičiai valdė nuo 1531 m., 1569 m. popiežius suteikė jiems visos Toskanos didžiųjų kunigaikščių titulą. Paskutinysis didysis kunigaikštis Džanas Gastonas (Gian Gastone) mirė 1737 m. pakrikusios psichikos ir paliegęs. Jo kūną sunaikino nesaikingas valgymas ir gėrimas, 13 metų jis beveik neišlipo iš lovos.
- Apgailėtina asmenybė...
- Tikrai liūdniausio likimo žmogus giminėje. Bet man jis patinka, nepaisant viso nuosmukio ir liūdnumo. Jis buvo tikras bėdžius. Turėjo vesti Saksų-Lauenburgų princesę, tą baisų vokiečių generolą. O po vyresnio brolio, sosto įpėdinio, mirties jie jį privertė tapti didžiuoju kunigaikščiu. Jis viso to nenorėjo, buvo svajoklis ir nekentė rūmų gyvenimo. Žmonės įsivaizduoja, kad yra puiku būti princu, bet yra ne taip: galop tampi tik marionete politikų rankose.
- Ar kada nors kentėjote dėl savo kilmės?
- Buvo labai sunku vadintis tokia pavarde. Kai buvau jaunas, kurį laiką net naudojausi mamos pavarde, tiek buvau sotus to dėmesio, tų: “O, kaip Lorencas Puikusis". Žmonės rodo į tave, apie tave kalba, su tokia pavarde esi nuolatos stebimas. Pirmiausia vaikystėje buvo nemalonu būti Medičiu, su mumis mokykloje buvo elgiamasi kitaip. Visad turėjau daug mokytis, nes žinodavau, kad mokytojas mane kvies. “Ką apie tai mums pasakys ponas de Medičis?"
Lorencas ir jo brolis lankė Bažnyčios išlaikomus internatus, nors tėvas nebuvo religingas. Tėvo manymu, visapusiškai išsilavinę sūnūs privalėjo atmintinai mokėti Makiavelio (Machiavelli) “Kunigaikštį" - Renesanso valdovų programą, parašytą 1513 m. ir skirtą vienam iš Medičių.
- Praeitis jūsų auklėjime buvo labai svarbi?
- Man nuo mažumės buvo kalama: tu nesi svarbus, svarbi yra šeima. Tėvas nuolat kartodavo: net jei žmonės pamirš, kas tu esi, pats neturi teisės pamiršti. Visad prisimink, kad savo veiksmais gali sukompromituoti šeimą.
- Kaip jūsų tėvas būtų vertinęs tai, kad neturite palikuonių?
- Jam tai būtų visiškai nepriimtina.
- O pačiam ar nesukelia melancholijos mintis: po manęs nieko daugiau nebebus?
- Ne. Mes esame paskutinieji iš giminės, bet kaip svarbi šeima jau seniai nustojome egzistuoti. Turime paveldėtojų ar ne, jokios reikšmės nebeturi.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
