Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro duomenimis, mažiausiai 82,4 milijono žmonių visame pasaulyje 2021-aisiais buvo priversti palikti savo namus. Tarp jų yra beveik 26,4 milijono pabėgėlių, iš kurių maždaug pusė yra jaunesni nei 18-os.
Prasidėjus karui Ukrainoje, per tris savaites iš savo namų buvo priversti bėgti 3 su puse milijono žmonių, kurie dabar gyvena nežinioje. Kas minutę 1 vaikas palieka Ukrainą, kad išvengtų karo.
Pabėgėlės duonos ragavusi, gimtąją Etiopiją palikusi verslininkė Eskedar Maštavičienė sako, kad šalia Lietuvos vykstantis karas ją itin sukrėtė.
„Kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir man labai sunku suvokti, kad 21 amžiuje Europos žemyne gali įvykti toks karas, kuris per tris savaites galėtų išvyti milijonus žmonių iš savo namų. Ir čia kalbame apie vieną šalį. Karo pradžioje gyvenau su pykčiu, kad Rusija gali kirsti suverenios šalies sieną, žudyti žmones ir griauti jų namus ir gyvenimus, ardyti šeimas.
Žiūrėdama į naujieną apie mergaitę, kuri traukinių stotyje atsisveikino su savo tėčiu, verkiau balsu. Manau, kad tada pyktį paleidau ir įėjau į liūdesio fazę. Iki šiol pergyvenu dėl tų žmonių“, – apie įvykius kalba moteris.
Ji sako, kad šiandien visi turėtume ne tik kalbėti apie karą, bet ir prisidėti prie pagalbos Ukrainai, kovojant su okupantais. Ji atkreipia dėmesį, kad norėdami sustabdyti karinius veiksmus, pasaulio lyderiai turėtų labiau sugriežtinti sankcijas Rusijai.
„Kol kas mes visi, kalbant apie demokratines Vakarų šalis, esame stipriai susirūpinę. Tačiau negalime pakeisti fakto, kad žmonės žūsta. Tačiau vien susirūpinimas jų neišgelbės. Reikia surasti būdą, kaip atidaryti humanitarinius koridorius ir duoti Ukrainai prieštankinį ginklą. Vakarų pasaulis aukoja ukrainiečiams bijodami dėl galimo pasaulinio karo su Rusija. Visame pasaulyje žmonės palaiko Ukrainą ir finansiškai, bet ir siųsdami savanorių pajėgas, bet jų kol kas nepakanka“, – apgailestavimą reiškia ji.
„Didžiuojuosi, kad Lietuva yra tarp tų lyderių, kurios apie Ukrainą kalba kasdien ir kalba dažnai. Mes juk ir sankcijas inicijavome ir vis primename, kad reikia Ukrainai padėti laimėti šį karą“, – priduria pašnekovė.
Priimsime tuos, apie kuriuos gauname teisingą informaciją
E. Maštavičienė atkreipia dėmesį, kad karas Ukrainoje išryškina tai, kokią galią turi politikai ir žiniasklaida.
Pati Eskedar karą gimtojoje Etiopijoje išvydo vos būdama 8-erių. Tačiau po 11 metų vos 19-os sulaukusi jauna moteris suprato, kad gali bėgti iš savo šalies ir kovoti už jos ribų. Ji sako supratusi ir tai, kad niekada nežinai, kas gali laukti rytoj.
„Laisvės tu negali priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Gyvendama Etiopijoje aš nežinojau, kad vieną dieną būsiu pabėgėlė. Kadaise aš pati buvau Pietų Sudane, kur padėjau pabėgėlių stovykloje, bet tikrai nenutuokiau, kad po trejų metų aš būsiu viena iš pabėgėlių. Tačiau taip atsitiko.
Mano kelionė ir įrodo, kad bet koks žmogus rytoj gali atsidurti pabėgėlio vietoje. Tai žmonės, kurie bėga nuo karo, ieško geresnio gyvenimo ar yra tiesiog uždaryti pabėgėlių stovyklose, kurias mes beveik pamiršome. Tai yra žmonės, kurių gyvenimo sąlygos yra išties žiaurios, o visuomenė nėra pakviesta spręsti šią problemą“, – tikina verslininkė.
Eskedar anksčiau socialiniuose tinkluose dalijosi vaizdais iš pabėgėlių stovyklos Lietuvoje:
E. Maštavičienė atkreipia dėmesį, kad karas Ukrainoje išryškina tai, kokią galią turi politikai ir žiniasklaida.
„Aš manau, kad šis karas mums parodė žiniasklaidos jėgą Lietuvoje, kuri skatina žmones jungtis į pagalbą Ukrainos pabėgėliams. Žiniasklaidos jėgą ir politinį norą padėti žmonėms.“
Geri laikai gimdo silpnus
Vis dėlto numatyti, kad grėsmė gali tykoti už kampo, negali nei vienas. „Niekada negali pamatyti grėsmės, kuri laukia. Manau, kad jei kažkas mūsų prieš metus būtų paklausęs, kas bus kitais metais, mes svajotume, kad nebūtų Covid“, – nuomonę reiškia pašnekovė.
Šiandien kariniai konfliktai toliau tęsiasi ne tik Ukrainoje, bet ir kitose šalyse. Afganistaniečiai kasdien priversti gyventi teroristinės valdžios diktuojamą gyvenimą, centrinės Afrikos moterys kasdien kovoja už laisvą žodį ir teises. Tačiau šių šalių pabėgėlius vienija vienas dalykas – jie visi bėga nuo karo.
„Šiandien Šiaurės Etiopijoje vyksta karas, dėl kurio žmonės bėga į Sudaną, Egiptą ar kitur. Karas šiandien vyksta Somalyje, Centrinėje Afrikoje, Europoje, Afganistane, kur talibams buvo atiduota šalis, už kurią ilgą laiką kovojo NATO. Karas vyksta daug kur. Tikrasis klausimas yra toks: kam jis apskritai vyksta? Ar jausime atjautą, ar kurioms žmonių grupėms mes jausime gailestį, ar ką nors smerksim? Ar mūsų gailestis priklausys nuo odos spalvos, religijos, orientacijos, politinio požiūrio ar atstumo nuo Lietuvos, jei visi vienodai bėga nuo karo ar persekiojimo“, – svarsto E. Maštavičienė.
Dabar gyvename laikais, kuriais, atrodo, viskas įmanoma. Tačiau geras ir patogus gyvenimas turi savo kainą.
„Yra sakoma, kad geri laikai gimdo silpnus žmones. Tai aš manau, kad tai galima pritaikyti mums. Žmonės gyvena geriausiais laikais per visą žmoniją – geriau nei mūsų tėvai, proseneliai ar protėviai gyveno. Mes kuriame aukštąsias technologijas, gyvename patogiuose namuose, turim gerą sveikatos priežiūrą, turime vaistų ir gyvename žymiai ilgiau už mūsų protėvius. Mes gyvename geresnį gyvenimą, nei turėjo žmonės anksčiau. Bet geri laikai gimdo silpnus žmones, kurie yra neryžtingi ir savo laisvę atiduoda kitiems“, – pastebėjimus vardija pašnekovė.
Tačiau jei yra tamsa, yra ir šviesa. Jei yra silpnybė, yra ir stiprybė. Tai ryšys, be kurio negalėtų egzistuoti nei viena pusė. Tą pastebi ir pašnekovė.
„Tačiau ateina ir sunkūs laikai, kurie gimdo stiprius žmones. To pavyzdys yra ir Ukrainos prezidentas – tik karo metu pamatėme, koks jis yra lyderis ir kaip stipriai jis stovi. Aš nežinau, ar mes pasaulyje galėtume pamatyti daug tokių vadovų, kurie kartu su kariuomene stovėtų laikydami kalašnikovą prieš priešą“, – kalba moteris.
Tačiau ir demokratiniame pasaulyje atrasime tų, kurie viešai palaiko agresiją ar net karą. E. Maštaviečienė sako, kad nėra kaip pasakyti, ar kada nors ateis ta diena, kai visas pasaulis matys tik taikų gyvenimą.
„Kiek žmonių demokratiniame pasaulyje yra, kurie kursto neapykantą ir palaiko diktatorius ir žudikus kaip Putiną ir juos garbina? Tarp mūsų taip pat jų yra daug. Aš negaliu pasakyti, kad kada nors išvysime pasaulį be karo. Jei kuri karinę techniką, kažkada kažkas ją panaudos. Bet žiūrint iš kitos pusės, ši technika gali išgelbėti daug žmonių. Daug pasaulyje šalių neleidžia legaliai turėti ginklų savo namuose. Dėl to žmonės yra nepajėgūs ginti, nes jie paprasčiausiai nemoka naudoti ginklo. Galbūt ir Ukrainos žmonės galėtų kovoti ne su Molotovo kokteiliais, o su šautuvais, jei būtų taip išugdyti. Todėl ir Lietuva turėtų susiimti. Karinis visuomenės parengimas savigynai turėtų būti vienas iš prioritetų kovai su Rusija.“
