Netiesa, kad mes visi turime vienodas galimybes. Kad visų mūsų startinė pozicija – gimimas – viso labo brėžis, nuo kurio prasideda toji ilgesnė ar trumpesnė estafetė su kliūtimis, vadinama gyvenimu.
Sudygstame lyg atsitiktinė sėkla, neturėdami galimybės pasirinkti nei tinkamesnės dirvos, nei tinkamesnio laiko. Ir nuo tos akimirkos stengiamės išlikti. Kaip kas sugebame ir kaip kam pavyksta.
Šį kartą (o kiek jų, tų kartų!) ir vėl susidūrėme su istorija, kurioje tiek daug siužetinių linijų, kad jų pakaktų storiausiam romanui. Apie apviltą meilę ir santuokinį smurtą, apie kitokio gyvenimo svajones ir ilgesį, apie likimo kirčius, nuo kurių taip skauda sielą... O ji, kvailutė, vis neįstengia surambėti. Apie tai, kad mes niekada nežinome pro ką praeiname, kas stovi už mūsų eilėje prie kasos ar sėdi greta troleibuse. Apie artumą, kurio sulauki ne iš tų, iš kurių tikiesi.
Našlaitė kaip našlaitė. Vis be vietos.
Anicetai buvo tik treji, kai mirė jos tėveliai. Džiova nušlavė vieną po kito. Našlaičiais liko keturi jų vaikai. Trys vyresnieji broliai ir mažiausioji Aniceta. Buvo 1953-ieji. Stalino asmenybės kulto griūtis, pirmieji tremtinių sugrįžimai ir pusalkis gyvenimas. Kur tokioje realybėje dėti dar keturias burnas? Laikinai vaikus priglaudė teta (tėvo sesuo). Tačiau augino dvylika savų. Šiandien sunku įsivaizduoti tokią gausą vaikų po vienu stogu. Nebent darželyje, į kurį ateini, ir iš kurio išeini. Anuomet reta kuri šeima augino po vieną. Tačiau prie dvylikos dar keturis... Suprantama, kad teta dairėsi, kam brolio vaikus galėtų įsiūlyti.
Atrodė, pasisekė tik dviem: jauniausiam broliui Jonui, kurį, jau ūgtelėjusį, įsisūnijo Chmieliauskų šeima, ir mažajai Anicetai, kurią priglaudė tolima giminaitė Monika. Vyresniesiems broliams – Stasiui ir Edmundui – neatsivėrė nei giminių širdys nei jų namų durys. Broliai buvo išvežioti į valdiškas globos įstaigas. Skirtingas. Kur buvo laisvų vietų. Ar jautėsi dėl to nuskriausti? Ko gero. Jeigu būtų žinoję, kaip „globojama“ gyvena jų jauniausioji sesutė, savą skriaudą imtų vertinti visai kitaip...
„Ką prisimenu? – ir dabar, beveik po 60 metų sunkiai tvardėsi Aniceta, – tai eglinės rykštės, basos kojytės iki geliančio stingulio, deginantys sniegas... Ir nuolatinis alkis. Ne, dabar aš jos nekaltinu. Gal toks buvo jos „auklėjimas“, gal buvau padykusi, bet kad sliekus valgiau, tą gerai prisimenu. Lig šiol.“
Jai tebuvo penkeri metukai, kai išsekusi ir ligota Aniceta buvo paguldyta į ligoninę. Kiek apgydyta – išvežta į vaikų namus, o iš ten ją, pasiėmė viena pradinės mokyklos mokytoja. Pati jau buvo amžiuje, baiginėjo šeštą dešimtį, tačiau rūpinosi mažyle kiek galėjo, leido į mokslus. Nors augino kaip savą, nekeitė mergaitės nei vardo, nei pavardės. Paliko šansą jai būti rastai. „Kas žino, –sakydavo, – gal kas nors iš tavo artimųjų tavęs ieškos. Kaip gi suras, jei tu jau būsi nebe tu?“ Ir neklydo...
Išsipildžiusios brolio pranašystės
Vaiko atmintyje Aniceta buvo išsaugojusi trijų brolių atvaizdą. Tad laukė ir tikėjosi, kad jos broliai kada nors turi ir ateiti visi trys. Pas ją, jų sesutę.
Kartą, būdama paauglė grįžo pavakarę nuo karvių. Namuose rado „senutę“ (taip lig šiol vadina savo globėją) meiliai šnekinančią regis kiek sutrikusį jaunuolį. Maža kas, - pagalvojo. Gal koks buvęs mokytojos auklėtinis? „Ateik, Anyte“,– pakvietė toji. „Brolis pas tavi atvažiavo.“
Keista ir nuostabu buvo pirmą kartą po daugelio metų pamatyti brolį. Kad ir jį vieną, vidurinįjį Edmundą. Po kelių dienų turėjo išeiti į kariuomenę. Prieš tai norėjo žūtbūt susirasti seserį. Ieškojo per Raudonąjį Kryžių, skelbė savo paiešką per radiją. Kažkas, girdėjęs apie tokią, ir atsiliepė. Kiek buvo džiaugsmo! Atrodė, jie niekada nepames vienas kito. Dabar tai jau tikrai. Rašė vienas kitam laiškus, o kai Edmundas grįžo iš armijos, abu tvirtai sutarė, kad ieškos kitų brolių. Kiek palūkėję, mat Aniceta kaip tik ruošėsi vestuvėms. Vestuvių išvakarėse Edmundas atėjo susipažinti su būsimuoju svainiu.
„Negražus buvo judviejų pokalbis, – prisiminė tą popietę Aniceta. – Jiedu net lauke susistumdė. Šlykščiais žodžiais būsimasis išvadino ir brolį, ir senutę. Sako, kam čia jūsų, prielipų, vestuvėse reikia? Plikių prie plikšės. Brolis sugrįžo į trobą visas išraudęs, net kretantis. Sako, rinkis daiktus Anyte, važiuojam pas mane. Pagalvok, už ko ketini tekėti. Jei jis negerbia tavo artimųjų, negerbs ir tavęs. Pamąstyk, apie savo gyvenimą.“
Daugiau brolio Aniceta nematė, o jo žodžiai pradėjo pildytis išsyk po vestuvių. Vos kas neįtinka, vyras paleisdavo kumščius. „A, mušė ir su lenciūgais, ir su lentgaliais, – atsidūsta Aniceta, – o jau apie pagarbą... – numoja ranka, – nėra nė ką kalbėti.“
Vaikų jiedu neturėjo. Nors lipo ant jos kai tik bent kiek pastovėdavo ant kojų. Tik įsčios tebeliko bežadės, tarsi atsisakė nuo tokio megzti gyvybę. „Su išdžiūvusiu šuliniu negyvensiu,“- bambėdavo įsiutęs ir vėl mušdavo. Kol kartą neapsikentusi Aniceta tiesiog pabėgo. Kaip stovi, vien skarelę pasirišusi.
Laimės blyksnis ir daugiavaikė našlė
Jaunystėje visi randai greičiau sugyja. Po kurio laiko Aniceta sutiko Henriką. Ketveriais metais jaunesnis, tačiau globėjiškas ir atidus buvo jaunai Anicetai. Patiko vienas kitam. Susituokė. Apsigyveno jo tėvonijoje. Lyg laimingos moters šypsenos vienas po kito ėmė birti vaikai. Kas porą metų. Trys dukros ir du sūnus. Galbūt pirmą kartą gyvenime Aniceta jautėsi laiminga. Pati persisotinusi vienatvės, svajojo apie gausią šeimą. Norėjo, kad vaikai niekada nesijaustų vieniši. Kad turėtų į ką atsiremti, su kuo pasitarti, ištikus bėdai.
Kita vertus, mylėjo vaikus. Visi kaimo apylinkės vaikai subėgdavo pas ją į vienkiemį. Dūkdavo, krykšdavo, o Anicetos širdis iš džiaugsmo šuoliavo pavymui tai matydama. Ypač buvo prisirišusi prie brolio sesers Gitos (Gitanos) mergytės Aurelijos. Matė, kad nerūpi ji Gitai. Išeina, būdavo, pranyksta, savaitei, mėnesiui, palikusi mažylę močiutei. Įprato vis dažniau kviestis Aurytę pas save. Mergaitė ėmė vadinti ją teta.
„Tik ją, jos vaikus ir močiutę prie savęs prisimenu. Mamos – ne. Jos nebuvo. Teta mane augino. Teta mane maitino, teta manė užmigdydavo ir pakeldavo.“ – pasakojo Aurelija.
Tačiau nelaimė, atrodė, jau tykojo už kampo. Vieną rytą Aniceta rado vyrą sukniubusį. Vėliau daktarai jai sakė mirties priežastį – kažkokių kraujagyslių trombas ar panašiai. Klausėsi, bet negirdėjo.... Liko našlė su penkiais vaikučiais. Reikėjo suktis.
Stvėrėsi bet kokio darbo, pynė iš vytelių krepšius, dirbo kolūkyje. Vaikai suaugo sveiki ir darnūs. Šiandie Aniceta negali atsidžiaugti penkiais anūkais, laukia dar dviejų, pakeliui esančių. Tik dėl brolių spūsteli širdį. Kur jie? Stasys, Edmundas ir Jonas Apučiai? Ar begyvi?
Iš ligoninės pro langą
Yra ir kitas rūpestis, kuris slegia Anicetą. Jos dukterėčia Aurelija. O teisingiau regis neišsisklaidantis liūdesys šios 24 metų merginos akyse. Abi žino jo priežastį.
Prieš dvidešimt dvejus metus Anicetos amžinatilsį vyro sesuo Gitana, išsiruošė į ligoninę gimdyti. Namiškiai nekantriai laukė grįžtančios. Laimingos mamos ir jos naujagimės, dvejais metais jaunesnės Aurelijos sesutės. Kaip tad nustebo, kai iš ligoninės Gita grįžo viena. Su ligoninės rūbais ir šlepetėmis. „Aiškino, kad mergytė susirgo ir gydytojai jos neišleido, - pasakojo Aniceta. – o jos pačios rūbai neva buvo išskalbti, nespėjo išdžiūti, tad išėjo su tuo, ką vilkėjo.“
Po kurio laiko nuvažiavę į ligoninę naujagimės, Gitos artimieji sužinojo, kad ši tiesiog paspruko iš ligoninės pro langą. Jos dukrytė išsyk buvo išvežta į kūdikių namus. Svetimų žmonių pakrikštyta Klementinos vardu. O netrukus, svetimi tapo jos mama ir tėčiu.
Tikriausiai šimtus kartų Aniceta save graužė, kad tuo metu nesuskubo, kad leido svainės dukrai pranykti. Tikriausiai dėl to jautėsi visus tuos 22 metus kalta savo mylimai dukterėčiai Aurelijai. Juk nei viena iš jų negalėjo pasakyti, kokiu vardu ir pavarde šiandien vadinama Aurelijos sesuo? Kur ir kaip gyvena? Ar turi kam pasiguosti? Ar nėra kieno nors, kaip jos pačios vaiksytėje, stumdoma? Kur jos ieškoti?
Niekada nežinai pro ką praeini ir ko gali sulaukti
Tame pačiame mieste, vos kelių gatvių atstumu, gyvena 22 metų Teresė. Užaugo nieko nestokodama, apgaubta ir šilumos, ir meilės. Teresei buvo dvylika, kai ją užklupo netikėta žinia. Tokia netikėta, kad regis išmušė žemę iš po kojų. Niekaip neįstengė patikėti tuo, ką išgirdo – ji nėra tikroji mamos dukra. Įduktė.
„Ėjau į kūdikių namus, iš kurių buvau paimta, kelio nematydama pro ašaras, – ir dabar graudenosi Teresė. – Suvokiau tik tiek, kad jau nesu ta, kuri dar vakar maniau esanti. Tai kas gi aš?“
Kūdikių namuose Teresė sužinojo tai, kas dar labiau, jeigu tai įmanoma, ėmė jaukti jos galvelę. Mama nemelavo. Naujagimę atlydėjusiame rašte buvo parašyta, kad ją pagimdžiusi moteris kitą dieną po gimdymo pabėgo pro langą. Nurodytas gimdyvės vardas: Gitana. Ir jos pačios, jau kūdikių namuose pakrikštytos – Klementina. Tačiau skaudžiausiai ją nutvilkė, lyg perlliejo ašutiniu botagu kitas įrašas: antras vaikas šeimoje.
„Vadinasi, – guodėsi mums, – vieną vaiką mano gimdytoja augino. Tai kodėl aš buvau atskirta? Kodėl aš buvau nuriekta? Kodėl mane paliko?“
Nutarėme atlikti nedidelį eksperimentą. Jau matėme abi seseris. Įvertinome stebėtiną Teresės, buvusios Klementinos, panašumą su biologine motina Gitana. Žinojome, kad seserys seniai svajoja viena kitą pažinti. Kad abi, kuklios, nedrąsios, labiausiai bijojo būti nereikalingos ir atstumtos, tačiau vylėsi bei tikėjosi, kad kada nors susitiks. Būtinai susitiks.
Abiem paskyrėme pasimatymą pustuštėje vieno prekybos centro salėje. Prekybos centre, kuriame abi labai dažnai lankydavosi. Neaiškinome joms, suglumusioms, kodėl? Vylėmės, kad nuojauta joms pakuždės, ką prieš save mato. Kad įsijungs kokie nors atpažinimo signalai. Širdys lyg kasos aparatas nuskenuos atpažinimo kodą.
Kaip manot, kiek kartų seserys praėjo viena pro kitą?
Nacionalinė paieškų tarnyba, pirmadieniais ir antradieniais, 19.45 val., per LRT televiziją.
