Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“
„Moteris yra lietuvė, aš pas ją svečiuojuosi, ji atsiliepia telefonu ir sako: „Labas, čia Džein.“ Paskui aš jos klausiu, kodėl Jūs Džein? O ji atsako: „Na klausyk, kas čia per klausimas? Man gėda, kad aš esu su lietuvišku vardu.“ Bet, bendraudama su lietuvėmis, ji prisistato lietuviškai“, – sako sociologė, antropologė Ieva Krypienė, šių dienų lietuviškumo sampratą tyrinėjusi JAV, Kalifornijoje ir Niujorke bei jo apylinkėse.
Anot jos, esama daugybės pavyzdžių, kuomet lietuviai, gyvenantys svečiose šalyse manipuliuoja savo identitetu ir to net neslepia. Tačiau dažnas emigravęs lietuvis nesibodi savo tautybės, atvirkščiai – didžiuojasi lietuviu gimęs.
Apie emigrantų gyvenimą ir lietuviškumą su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininke I. Krypiene kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
Pristatykite savo disertacijos temą. Kokia ji ir kokius tikslus sau kėlėte?
Galbūt pradėčiau nuo to, kad magistro studijų metais mane ypač domino politiniai emigrantai, pokario metu pasitraukę iš Lietuvos, ir jų grįžimas į Lietuvą. Labiausiai domino klausimai, kodėl jie grįžta, ką veikia ir kaip jaučiasi grįžę ten, kur jų tikrieji namai, kam jie priklauso, kam nepriklauso ir kodėl.
Stojant į doktorantūrą, mano pirma mintis buvo toliau bendrauti su politiniais emigrantais jau už Lietuvos ribų – persikelti į Ameriką ir politinių emigrantų, kurie negrįžo į Lietuvą, paklausti tų pačių klausimų: kodėl jūs negrįžote? Kur jūsų namai? Kas jūs – lietuviai, amerikiečiai?
Pradėjusi tyrimus Amerikoje, pirmiausia nuvažiavau į vakarinę pakrantę, į Kalifornijos valstiją ir jos apylinkes, ir pamačiau, kad šiandieninių emigrantų gyvenimas užsienyje labai aktuali tema. Ne todėl, kad tai dabar vykstantys procesai, ne todėl, kad tai populiaru, ne todėl, kad visi apie tai šneka. Pajutau, kad politiniai emigrantai labai stipriai ideologiškai angažuoti, jie puikiai žino, kas jie yra, kodėl jie yra ir kuo nenori būti.
Tačiau mano pirminis pajautimas sakė, kad šiuolaikiniai emigrantai nėra apsisprendę, kur jie yra, kur gyvena, kur nori gyventi. Tada pradėjau kelti klausimus, gal jie nėra kažkur įsitvirtinę kaip kad politiniai emigrantai, jie tiesiog gyvena ir čia, ir ten. Pradėjau ieškoti teorinių paradigmų, kurios pagrįstų empirinius, iš lauko tyrimų ateinančius pamąstymus. Čia man puikiai tiko transnacionalizmo paradigma, reiškianti, kad viskas priklauso procesui, judėjimui tarp kelių šalių, tarp dviejų, galbūt daugiau valstybių, kur nebūtinas „įsivietinimas“, įsitvirtinimas, asimiliacija. Tam visiškai nebūtini tokie dalykai, kaip šaknų akcentavimas.
Mane šie klausimai labai užkabino, buvo be galo įdomu suprasti, ar mums reikia vartoti tokius terminus, kaip „emigrantai“. Galbūt jie yra tiesiog lietuviai iš Lietuvos, šiuo metu gyvenantys Amerikoje ar kur kitur, gal jie gyvena globaliame pasaulyje. Dabar populiarus globalios Lietuvos strategijos akcentavimas, jos kūrimas. Tad galbūt mes visi esame tiesiog globalūs lietuviai, kosmopolitai. Būtent šie klausimai man buvo labai įdomūs.
Prabilote apie tyrimo išvadas. Kaip jums atrodo, kaip būtų galima šiandien, XXI a., apibūdinti lietuvybės sampratą? Kas yra lietuvis šiandien, kokie bruožai jam būdingi? Ką pastebėjote atlikdama savo tyrimą, prie kokių išvadų priėjote?
Visų pirma jokiu būdu nenoriu formuluoti nei apibrėžimo, nei išskirti kokių nors bruožų, nes manau, kad tai iš esmės neįmanoma, juo labiau kad kalbama apie identitetą, apie tapatybę, kuri yra nuolatiniame kaitos procese. Ji kinta, ji yra kontekstuali, ji priklauso nuo daugybės veiksnių, nuo asmenybių. Žinoma, socialiniai faktoriai daro didžiausią įtaką, bet apibendrintai tai yra kaitus reiškinys.
Per visus doktorantūros studijų metus Sociologinės antropologijos centras, esantis VDU, atliko porą didelių projektų, kuriuose nagrinėjo lietuvių tautinės tapatybės bruožus. Taip pat tyrinėjo užsienio šalyse – JAV, Airijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje – gyvenančių lietuvių bruožus, buvo bandoma atsakyti, kokie yra tie tautinės tapatybės modeliai, kokia jų raiška. Manau, kad labai svarbu žiūrėti kontekstualiai, kalbėti apie kiekvieno tyrimo išvadas, kurių, ypač kiekybinių tyrimų, kad ir kaip gaila, dažnai negalime taikyti kitose šalyse gyvenantiems lietuviams.
Tačiau disertacinėmis išvadomis bandau „kristalizuoti“ dvi lietuvių, gyvenančių Amerikoje, kategorijas. Vis dėlto tas statiškas lietuviškumas yra pakankamai gajus, ryškus ir dažnas reiškinys. Statiškas lietuviškumas yra suprantamas ta prasme, kad akcentuojamos lietuviškos šaknys, didžiuojamasi esant lietuviais, kalbama lietuvių kalba, vartojamas lietuviškumas, etnifikacija vyksta per vartotojiškumą – per maistą, lietuviškas šventes, drabužius, keliones į Lietuvą, nuolatinius skambučius į Lietuvą. Žinoma, didžiausias akcentas ir mano tyrime buvo lietuviškų mokyklėlių veikla.
Tad šios kategorijos žmonių, nors ir priskiriančių save kosmopolitų kategorijai, identiteto konstravime, savęs suvokime dominuoja statiškas, faktiškai nekintantis lietuviškumas. Jie didžiuojasi iš Vytauto laikų ateinančiais istoriniais akcentais, lietuvių kalba, gintaru. Jų savęs suvokimas yra nekintantis, neatitrūkstama nuo propaguojamų tradicijų.
Tai viena Jūsų išskirta kategorija. O kita, apie kurią užsiminėte?
Aš ją disertacijoje pavadinau dinamine-kontekstualia lietuviškumo konfigūracija. Iš esmės tai reiškia, kad šios kategorijos lietuviai Amerikoje kai kuriais atvejais nepriskiria savęs lietuviams. Jie gali pasivadinti ir amerikiečiais, ir rytų europiečiais. Priklausomai nuo žmonių, su kuriais bendrauja, jie pasakoja apie Lietuvą arba nepasakoja, vieniems sako, kad didžiuojasi Lietuva, kitiems net nesako, iš kokios šalies yra. Vienus stengiasi atsivežti į Lietuvą, parodyti Trakus, Vilnių, Nidą, kitiems sako, kad Niujorke yra viskas, ko žmogus gali norėti. Čia išryškėja dinamiškumas – tai visiškai nepriklauso nuo jų nuostatų, jie tiesiog taikosi prie situacijos ir konteksto.
Namuose jie yra lietuviai, ypač jei turi partnerius lietuvius, kalba lietuviškai, kai kuriais atvejais ir šventes švenčia pagal nusistovėjusias tradicijas. Bet visiškai nebūtinai – jie su didžiausiu aktyvumu švenčia ir amerikietiškas šventes. Jeigu kambario draugai yra rytų europiečiai, sakykim, rusai, jie švenčia ir stačiatikių šventes. Žodžiu, jie yra vartotojiškos visuomenės atstovai.
Namuose jie yra lietuviai, tačiau, išėję už namų ribų, išėję į gatvę, jie nekalbės kita kalba, kaip tik angliškai, nes jiems bus gėda. Darbe ypač profesionalūs darbuotojai bendrauja tik profesionalia kalba ir kalba tik apie darbo reikalus, o apie Lietuvą jokiu būdu nekalba, neakcentuoja ar, kaip minėjau, kai kuriais atvejais ir slepia.
Šioje kategorijoje man buvo labai įdomu stebėti, kaip suamerikoninami vardai. Moteris yra lietuvė, aš pas ją svečiuojuosi, ji atsiliepia telefonu ir sako: „Labas, čia Džein.“ Paskui aš jos klausiu, kodėl Jūs Džein? O ji atsako: „Na klausyk, kas čia per klausimas? Man gėda, kad aš esu su lietuvišku vardu.“ Bet, bendraudama su lietuvėmis, ji prisistato lietuviškai. Yra daugybė tokių pavyzdžių, kai manipuliuojama savo prigimtimi, dažnai žmonės to net neslepia. Jie pripažįsta ir suvokia, kad manipuliuoja savo identitetu.
Kaip vyko jūsų tyrimas? Kiek žmonių buvo apklausta?
Mano tyrimas vyko dviem etapais. Pirmasis etapas, kaip minėjau, vyko vakarinėje Amerikos pakrantėje, Kalifornijoje ir jos apylinkėse. Ten didžiausią laiko dalį praleidau su politiniais emigrantais – gyvenau ir bendravau su jais, už ką esu jiems be galo dėkinga. Žinoma, jie ir patys labai džiaugėsi, kad jais domimasi, kad jų gyvenimas, identitetas svarbūs kitiems.
Kitas etapas – kai maždaug po metų, užmezgusi kontaktus, persikėliau į Niujorką. Pagrindinis tyrimas vyko Niujorke ir aplinkinėse valstijose, Konektikute, Pensilvanijoje, Filadelfijoje. Ten didžiąją laiko dalį praleidau su šiandieniniais emigrantais iš Lietuvos. Pakalbinau mažiausiai 60 žmonių. Tačiau noriu pabrėžti, kad mano tyrimai yra antropologiniai ir didžiausio dėmesio neskiriu vien sociologiniams metodams. Tai reiškia, kad didžiąją laiko dalį praleidau atlikdama stebėjimus, kartu su šiandieniniais emigrantais iš Lietuvos dalyvaudama jų veikloje, kartu eidama į lituanistinę mokyklėlę, kartu lankydama mišias, po mišių bendraudama prie kavos, važiuodama su jais į keliones. Įgijusi pasitikėjimą, buvau kviečiama ir į šeimos šventes, asmeninius šeimos pasisėdėjimus ar šiaip pabendrauti antrą, trečią, ketvirtą kartą jau po atlikto formalaus interviu. Tad man labai sunku pasakyti, su kiek žmonių bendrauta.
Ar mokslininkams aišku, kaip reikia tyrinėti tautinę tapatybę? Juk tai reliatyvi sąvoka. Kaip apskritai tyrinėti lietuviškumą, amerikietiškumą, itališkumą? Kaip užčiuopti tą tautinės tapatybės gyslelę? Ko gero, tai labai sudėtingas dalykas?
Pritarčiau, kad tai gana sudėtinga. Tačiau kiekvienas mokslininkas turi polinkį į kažkokią metodologiją. Ne paslaptis, kad nemaža dalis sociologų Lietuvoje labiau pasitiki ar tiki kiekybine metodologija, kada pasitikima statistika, kada skaičiuojama, matuojama, išskiriami bruožai ir pasakoma, kad 20 proc. lietuvių yra tokie ir tokie. Tai – viena metodologija.
Kokybinės metodologijos šalininkai labiau tiki naujų idėjų, naujų akcentų paieška. Kokybiniai tyrimai leidžia ieškoti naujų įžvalgų, naujų reiškinių. Manau, kad tai bene pagrindinis įrankis, kaip galima kažką apčiuopti, kai kalbama apie tapatybę, ypač lietuvių emigrantų šiandieninę tapatybę.
Aš linkstu savo srities, pagrindinio antropologų įrankio link. Pagrindinis antropologų akcentas yra dalyvaujantis stebėjimas, neprisirišimas prie išankstinių išsikeltų klausimų ar nuostatų. Tiesiog eini atviromis akimis ir stebi, kas išryškėja, kokie bruožai dominuoja, kas pasikartoja.
Kad iliustruočiau šias kokybines metodologijas, būtent antropologinių lauko tyrimo metodų svarbą analizuojant tapatybės klausimus, galiu paminėti, kad, važiuodama atlikti tyrimo į Niujorką, jokiu būdu negalvojau apie šeimų kūrimo klausimą. Turėjau mintyse, kas mane labiausiai domina, tačiau po pirmo, antro, trečio pokalbio supratau, kad be galo įdomus ir mažai tyrinėtas, mažai aprašytas ir pačių emigrantų mažai akcentuojamas klausimas yra „lietuviškos“ šeimos kūrimas.
Kas jums čia pasirodė įdomu?
Vadinamosios endogaminės šeimos kūrimas, neišėjimas už statiškos lietuviškumo konfigūracijos ribų. Jeigu vyras moka anglų kalbą, kai kuriais atvejais yra baigęs mokslus Amerikoje, turi puikų darbą, galima teigti, kad jis visiškai įsitvirtinęs Amerikoje ir turi visas galimybes ieškotis bet kokios tautybės partnerės. Bet ne, pasąmonėje jis turi angažuotumą susirasti lietuvę. Jeigu klausi: „Kodėl? Tu turi galimybę bendrauti su turtingomis amerikietėmis“, jis sako: „Ne, nesuprantu, ko tu klausi. Aš ieškau tik lietuvės. Aš noriu lietuvės, nes jos yra pačios šauniausios moterys pasaulyje.“ Ir man tas klausimas buvo labai įdomus. Jaučiausi nuostabiai, atradusi šį naują klausimą būtent atlikdama lauko tyrimą, o ne skaitydama literatūrą Lietuvoje, būdama tuo kabinetiniu mokslininku.
Kokių dar netikėtų atradimų, apie kuriuos negalvojote ruošdamasi atlikti tyrimus, padarėte?
Kalifornijoje man buvo susiformavęs įspūdis, kad dauguma šiandieninių imigrantų iš Lietuvos jaučiasi gyvenantys tarp dviejų pasaulių, kad didžioji jų dalis neigia, smerkia Lietuvą, nes taip pateisina savo išvažiavimą. Paklausti, kodėl išvažiavo, jie tiesiai šviesiai sako, kad tai lėmė ekonominis aspektas ir kad Lietuvoje, šitam „paniurėlių, depresuotų krašte su pačia blogiausia valdžia pasaulyje“, neįmanoma gyventi.
Bet toliau gilindamasi, toliau bendraudama, supratau, kad tai labai paviršinis dalykas. Nemaža dalis akcentuoja savo šaknis, neatitrūksta nuo statiško, tradicinio lietuviškumo. Jei žmogus sako, kad yra kosmopolitas ir nemėgsta Lietuvos, ką tada reiškia tai, kad jis ieško žmonos lietuvės, eina sekmadienį valgyti cepelinų į kažkokį barą, o rusų parduotuvėje perka tik „Kalnapilį“? Tokie klausimai ir tokia kasdienybė, kurios per interviu jie patys neakcentuoja, verčia pamąstyti.
Buvo vienas labai įdomus atvejis – pokalbis su vyru, kuris, baigęs mokslus Amerikoje, dirba valstybinėje tarnyboje, nemėgsta Lietuvos, grįžta ten kartą per trejus metus vien iš reikalo – jeigu kas nors miršta ar išteka, atostogauja egzotiškose šalyse, visi jo draugai amerikiečiai. Per antrą pokalbį mes susitikome šio vyro namuose, nes jis žadėjo parodyti laiškų, nuotraukų. Atsisėdome virtuvėje, šnekamės ir po kurio laiko jis klausia: „Gal nori ko nors užkąsti?“ Sakau: „Gali padaryti arbatos.“ Jis išsitraukia ramunėlių arbatos pakelį. Atsidaro šaldytuvą, o ten lietuviška „Dvaro“ varškė padėta, „Kalnapilio“ alus stovi ir dar nemažai lietuviškų produktų. Tuomet nori nenori klausi, ar tu tikrai, žmogau, esi amerikietis, kaip tu sakai, ar tu tikrai neigi viską, kas susiję su Lietuva?
Tada galima vėl grįžti prie vieno iš pirmų jūsų klausimų, kas tas lietuvis. Sunku pasakyti. Tai yra kintantis dalykas, tai taip sąlygiška, todėl manau, kad kokybiniai tyrimai apie emigrantus iš Lietuvos, gyvenančius skirtingose šalyse, yra neišsemta tema. Čia galima ieškoti, atrasti, klausti ir domėtis.
Kad tema tikrai neišsemta, rodo ir informacija bei diskusijos viešojoje erdvėje čia pat, Lietuvoje. Noriu paklausti, kas būtent iš to viešosios informacijos srauto emigracijos, lietuvių tautinės tapatybės tema jums labiausiai kelia nuostabą, o galbūt ir erzina?
Turėčiau išlikti iki galo korektiška ir kalbėti kaip mokslininkė, bet negaliu atsiriboti nuo pamąstymų apie tai, kiek dėmesio skiriama emigracijos temai. Kartais, stebint žiniasklaidą, susidaro įspūdis, kad emigrantams kai kuriais atvejais skiriama ar stengiamasi skirti daugiau dėmesio negu likusiems Lietuvoje. Truputėlį gal per drastiškai skamba, aš jokiu būdu neapibendrinu to kaip galutinių išvadų, bet tokios įžvalgos susidaro ir skaitant komentarus, kurie yra labai svarbus ir įdomus visuomenės, emigrantų atspindys. Iš jų gali susidaryti vaizdą, kokios įtampos tvyro, kodėl jos tvyro. Nori nenori jaučiamas susipriešinimas.
Lietuviai Lietuvoje galbūt išreiškia pavydą, galbūt nepasitenkinimą, galbūt nusivylimą, kad emigrantai paliko Lietuvą ir nekuria Lietuvos čia. Iš emigrantų pusės gali jausti, kad jie niekina, smerkia likusius čia. Jau mano minėta globalios Lietuvos strategija ir politikų vizitai prieš rinkimus į kitas šalis bei daugybė kitų pavyzdžių rodo, kad nenorima paleisti emigrantų. Nors atlikus tyrimus užsienyje galima suprasti, kad emigrantai visai norėtų būti paleisti, kad jie jaučiasi laisvi žmonės, galintys ir turintys teisę gyventi ir čia, ir ten. Jie visai nenori priverstinai būti priskirti kažkokiai šaliai ar politinei sistemai. Jie patys renkasi, kur nori būti, patys renkasi, dėl ko jie lietuviai, patys renkasi, kur jiems mokytis ar nesimokyti.
Tad pradedi mąstyti, galbūt visa tai turi tekėti sava vaga, gal žmonėms reikia leisti judėti, atrasti save, pažinti kitas šalis ir taip galbūt suvokti, kad Lietuvoje, o ne Amerikoje yra jų šaknys. Diskusijos, ar emigracija yra gerai, ar negerai, ar emigrantas geras žmogus, ar negeras, ar jis išdavikas, ar protingas žmogus, kuris ieško galimybių kitur, neretai atrodo priverstinės ir ne visais atvejais būtinos. Kita vertus, puiku, kad įvairiai ir plačiai nušviečiama šita tema, kuri tikrai svarbi, aktuali.
Ko gero, tokia išliks ir ateityje, turint omenyje, kad mūsų nėra šimto milijonų.
Nėra mūsų šimto milijonų. Kad ir kaip liūdna, tas skaičius mažėja. Gyventojų surašymo duomenimis, mūsų yra apie 3 milijonus. Kita vertus, kas pasakys, kiek mūsų Lietuvoje turi būti, kad mes liktume Lietuva. Ar tikrai mums reikia 4 milijonų? Gal mums užtenka 2 milijonų?
