Šiuo metu mano gyvenime labai didelis perversmas: persikėliau į naująjį butą, pradėjau vairuoti naują automobilį, taip pat pakeičiau darbą, esu kirpėja ir įsidarbinau naujame salone. Taigi dabar man labai gražus laikas.
Šiek tiek anksčiau tapai „Olialia“ mergaite. Sakyk, kas paskatino tokiam žingsniui?
Nuo septyniolikos metų esu šokėja, dalyvauju įvairiuose renginiuose. Mane pastebėjo ir pasiūlė nusifotografuoti „Olialia“ kalendoriui. Sutikau tik su ta sąlyga, kad apsinuoginsiu nedaug. Sutiko, nusifotografavau 2006 m. sausio mėnesio puslapiui ir tai pakeitė gyvenimą - atsirado labai daug renginių, pasiūlymų, pažinčių vakarėliuose. Esu tikrai laiminga ir nesigailiu, kad ryžausi tokiam žingsniui.
Baisu nebuvo?
Žinoma, pirmosios fotosesijos, pirmieji interviu ir filmavimaisi televizijoje buvo itin baisūs, bet tai labai įdomu. Visas merginas, kurios apie tai svajoja ir to siekia, raginčiau nebijoti, eiti iki galo.
Įsivaizduok, kad aš tau siūlau nusifotografuoti erotiniam žurnalui. Pasiūlymą priimi?
Kitados kategoriškai buvau prieš, dabar galiu pasakyti tik tiek, kad viskas priklauso nuo aplinkybių. Jeigu visiškai nuogai, tai tikrai ne, nes būtų nepatogu prieš savo klientus ir kitus žmones.
Tavo klientai ne tik moterys, bet ir vyrai. Nemanai, kad dalis tų vyrų pas tave apsikirpti ateina tik todėl, kad esi graži, seksuali ir dar „Olialia“ mergaitė?
Tai du atskiri mano pasauliai, kurių stengiuosi nepainioti. Kas antrą dieną dirbu kirpykloje ir čia visiškai kitokia aplinka nei vakarėliuose, renginiuose, fotosesijose, automobilių pristatymuose, kur turi būti visai kitoks žmogus. Aišku, mano klientai žino, kas aš tokia, kai kurie matė mane laidoje „Puikusis šou“, jiems galbūt malonu, bet aš pati stengiuosi to nesureikšminti ir tikiuosi, kad mano klientai eina pas mane tik dėl to, ką padarau su jų plaukais, o ne dėl to, kaip atrodau.
O gatvėje pastebi išskirtinį aplinkinių dėmesį tau?
Kai dirbau laidoje „Puikusis šou“, pastebėdavau, kad mane gatvėje atpažįsta, ypač vaikai šnabždėdavo: žiūrėk, čia „Olialia“ mergaitė ir panašiai. Tokie dalykai verčia pasitempti, noromis nenoromis turi užsidėti kaukę. Dabar to stengiuosi nepastebėti, tiesiog darau, ką reikia daryti, ir viskas. Aišku, malonu, kai žmonės gatvėje atpažįsta.
Kaip manai, grožis žmogui padeda ar kliudo gyventi?
Sunku pasakyti, tikriausiai kiekvienam žmogui skirtingai, šiaip padeda ne tiek grožis, kiek šypsena. Pavyzdžiui, matai, kad prieš tave esantis žmogus piktas, nepatenkintas - užtenka nusišypsoti, ir jis jau ne toks piktas.
Ką dažniausiai veiki laisvalaikiu?
Pastaruoju metu laisvalaikio buvo mažai, nes beveik metus buvo daug rūpesčių: meistrai, interjero detalių paieška, žodžiu, gyvenau tik savo namų kūrimu. Prieš savaitę pagaliau persikėliau į naująjį butą, todėl dabar galiu rasti laiko ir kitiems dalykams. Žinoma, tai susitikimai su draugėmis, ateities planavimas, kaip ir kiekvienai merginai pasivaikščiojimai po parduotuves, žadu aplankyti ir sporto salę, nes per tuos metus niekaip neprisiruošiau.
Koks turėtų būti vaikinas, kad patrauktų tavo dėmesį: be galo išvaizdus ar labiau atsižvelgi į vidines žmogaus savybes?
Aišku, išvaizda yra svarbi, tačiau man tai nėra svarbiausias dalykas renkantis žmogų. Pirmenybę galbūt teikčiau atvirumui, nuoširdumui, taip pat labai svarbūs supratingumas ir palaikymas. Būtent toks žmogus dabar ir yra šalia manęs.
Vaikinas lepina tave komplimentais?
Mes kartu dar tik metus, todėl viskas yra gražu: komplimentai, gėlės, šiltas bendravimas. Šiuo metu tiesiog skrajoju.
Gal gali apibūdinti, kas, tavo supratimu, yra meilė? Ar tiki, kad žmonės gali mylėti visą gyvenimą?
Meilę labai sunku apibūdinti, nes kiekvienam ji yra skirtinga. Kalbant apie pačius santykius, tai žmonės turėtų ne žiūrėti vienas kitam į akis, o surasti bendrą tikslą ir eiti viena kryptimi, tik tuomet jie gali išlikti kartu. Ir tik nuo jų priklauso, kiek ta meilė tęsis, vienų gali tęsti metus, kitų - visą gyvenimą.
Pati daug sykių buvau įsimylėjusi?
Pirmoji mano meilė buvo vaikiška ir nereikšminga. Su antruoju draugu susipažinau vienoje kompanijoje būdama šešiolikos metų, ir ta mūsų draugystė tęsėsi beveik septynerius metus. Dabar yra tikrasis mano gyvenimo žmogus, bent aš taip tikiuosi, mus suvedė labai keistos aplinkybės, toks įspūdis, kad kažkas iš aukščiau lyg marionetes patampė ir suvedė. Tikrai atrodo, kad jis yra antrasis aš: tas pats požiūris į gyvenimą, tas pats supratimas, žodžiu, viskas idealu. Net nesitiki, kad taip gali būti.
Ir nekelia tau jokių pavydo scenų?
Priešingai, jis mane skatina gyvenime ko nors imtis. Kitas pyktų, kad dalyvauju įvairiuose renginiuose, keltų pavydo scenas, o jis ne. Pavyzdžiui, per šį pusmetį kelis kartus buvau išvykusi: šokau Libane, dalyvavau automobilių parodoje Alžyre, buvau Kanų kino festivalyje, ir prieš kiekvieną kelionę jis mane ragino, kad važiuočiau, pamatyčiau. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad jis taip mane palaiko, nedaro spaudimo. Tuomet viskas daug paprasčiau.
O tu pavydi?
Iš tikrųjų nesu labai pavydi. Ar tu pavydėsi, ar ne, manau, niekas gyvenime nepasikeis į gerąją pusę, priešingai, pavydas gali viską tik pabloginti.
Tai ir išdavystę mylimam žmogui galėtum atleisti?
Sunku apie tai kalbėti dabar, kai nežinau, kaip pasielgčiau. Aišku, galiu pasakyti, kad sugebėčiau, bet jeigu mane išduotų, tikriausiai negalėčiau apgauti pati savęs, nes tai man būtų per daug skaudu.
Atskleisk patį blogiausią savo bruožą, kurio su dideliu džiaugsmu atsikratytum?
Man sunku planuoti laiką, stengiuosi viską susidėlioti į lentynas, užsirašau į užrašų knygutę, bet labai dažnai išeina taip, kad vėluoju, tiesiog nemoku apskaičiuoti savo laiko. Galbūt taip yra todėl, kad gyvenime ieškau maksimumo, pavyzdžiui, jeigu tvarkausi namie, atrodo, kad dar truputį trūksta iki idealios tvarkos, jeigu puošiuosi, atrodo, kad dar reikia šiek tiek šešėlių, ir panašiai.
Dažniausiai kompanijoje vieni kalba lyg užvesti, iš kitų žodžio negali ištraukti. O kaip tu?
Skirtingose kompanijose elgiuosi skirtingai. Dažniausiai bendrauju, būnu linksma, bet jeigu tai nepažįstami žmonės, labai sunkiai juos prisileidžiu.
Kiek galėtum suskaičiuoti tikrų draugų?
Nuo šešiolikos metų mano gyvenime pasikeitė labai daug draugų ir tik laikas parodė, kas iš jų tikri. Galiu pasakyti, kad turiu labai daug pažįstamų, su kuriomis galima pasilinksminti, nulėkti į parduotuvę, bet tokių draugių, kurioms galėčiau drąsiai išsipasakoti, suskaičiuočiau rankos pirštais.
Kokią save įsivaizduoji po 20 metų - mamytę, kuri užsidariusi namuose augina krūvą vaikų, o galbūt planuoji atidaryti nuosavą grožio saloną, tapti verslininke, kuri vaikams neturi laiko?
Žinoma, ateis toks momentas, kai būsiu mamytė ir taip toliau, gal ir vaikų bus daug, negaliu pasakyti, nes nežinau, kaip susiklostys tolesnis gyvenimas, bet turiu ir tokią svajonę atidaryti nuosavą saloną. Kita vertus, gal šiek tiek per anksti apie tai kalbėti, nes esu dar jauna ir neapkraunu savęs tokiais apmąstymais.
Meilėje seksas tau svarbus?
Žinoma. Kiekvienam normaliam žmogui jis labai svarbus.
Jeigu pasakyčiau, kad seksas tik po vedybų yra nesąmonė, pritartum?
Skirtingose pasaulio šalyse susiformavusi skirtinga nuomonė, bet pas mus Lietuvoje jau yra normalu, kad viskas vyksta iki vedybų, nes žmonės tuokiasi gana vėlai, tarkim, man greitai bus 24 metai, o aš dar neištekėjusi.
Kaip manai, prieš tuokiantis porai reikėtų pagyventi kartu?
Būtinai, nes galima išdraugauti dešimt metų ir viskas atrodys tobula, bet tik kartu gyvenant atsiskleidžia žmonių įpročiai, iki tol nepastebėti charakterio bruožai, atsiranda trintis ir taip toliau.
Aivaras Veiknys
