Europa lenkia žemdirbius naikinti išaugintą derlių, kad, Rusijai atsisakius pirkti mūsų išaugintus grūdus ir daržoves, rinkoje nebūtų jų pertekliaus ir nekristų maisto kainos. Žada už tai ir sumokėti. O knygynų lentynose guli daugiau kaip 500 puslapių knyga „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“, kurią parašė etnologė, tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Nijolė Laurinkienė. Joje išsamiai paaiškinta, ką lietuviui reiškia žemė ir jos dovanos.
Apie Žemyną ir mūsų prosnelių pasaulėžiūrą mokslininkė mielai papasakojo žurnalistei Aušrinei Šėmienei.
Kada susidomėjote tautosaka, mitologija?
Pirmame kurse. Kai į Vilniaus universitetą įstojau studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, įsitraukiau į „Romuvos“ veiklą. Ši bendrija tada dar tik kūrėsi. Mokėmės dainų, rengėme vakarones ir jautėme, kad tai, ką darome, yra vertinga. Be to, universitete tautosakos kursą mums dėstė profesorius Donatas Sauka. Tada išėjo jo knyga „Tautosakos savitumas ir vertė“. Ji mums padarė didžiulę įtaką. Vis dėlto diplominio darbo iš tautosakos nerašiau. O kai baigėme universitetą, su draugais susiburdavome kieno nors namuose ir kalbėdavomės, diskutuodavome, kas tie senovės baltai, kas yra senoji mūsų kultūra, kokia jos esmė.
Buvote rezistentai?
Taip. Šiek tiek. Tuose susibūrimuose dažnai būdavo pabrėžiama, kad tautosaka ir senosios dainos yra mūsų tautos siela, kad čia sypi dvasinės mūsų tautos gelmės. Tos idėjos mane uždegė. Pasitarusi su profesoriumi D.Sauka, nusprendžiau, kad tyrinėsiu lietuvių kalendorines dainas. Jos man labai patiko, nes yra labai senos, jose atsispindi archajiškas pasaulėvaizdis.
Buvo labai daug medžiagos, tad reikėjo išstudijuoti ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų dainas, nes jau tada aiškėjo, kad jas reikia lyginti. Skaičiau dainų tekstus visomis kalbomis, kokios tik buvo prieinamos – rusų, baltrusių, ukrainiečių, serbų, lenkų, slovakų. Bandžiau atsakyti į savo pačios iškeltą klausimą, kam jos buvo sukurtos, kokia jų paskirtis. Ir pastebėjau, kad įvairių tautų dainose kartojasi tam tikri dalykai, ypač įvaduose, tai – tam tikri vaizdiniai. Ir priėjau išvadą, kad tie vaizdiniai yra mitinės kilmės. Šitaip atsirado mano disertacijos tema apie kalendorinių dainų ryšį su mitu.
Rodos, ne jūs pasirinkote tautosaką, o ji pasirinko jus?
Gal ir taip. Žmogus pasąmonėje nešiojasi archetipus, kurie kartais atgyja ir duoda signalus, kad tai yra aktualu, kad tai – vertybė.
Bet tie archetipai į pasąmonę turėjo būti kažkada įrašyti?
Tikriausiai iš tėvų ir protėvių juos gavau. Mano tėvelis yra kilęs iš etninių Lietuvos žemių, dabar esančių Baltarusijoje, Pelesos apylinkių, o mama – nuo Valkininkų. Tėvelis kalbėjo labai vaizdingai ir vartojo patarles bei priežodžius, kuriuose atsispindėjo senasis jo krašto žmonių pasaulėvaizdis. Pavyzdžiui, kai kas nors taukšdavo niekus, jis sakydavo: „Pliaukšterėjo kaip botagu per vandenį.“ O vaikų prašydamas paduoti duoriekį peilį, sakydavo: „Paduok gelažį.“ Nors buvo žurnalistas ir puikiai mokėjo bendrinę kalbą, namie visada kalbėdavo tarmiškai. Pas mus dažnai lankydavosi ir giminaičiai iš to krašto. Jie irgi kalbėjo tarmiškai, vartojo archaizmus. Pelesos krašte išliko nemažai mitinio mąstymo bruožų. Atsimenu, kaip mano teta sakydavo „Mocina, Žamyna!“ Tie pasakymai įkrito į mano sąmonę, nors negalvojau, kad kada nors visa tai tyrinėsiu.
Tačiau Žemyną tyrinėti ėmėtės ne iškart. Anksčiau esate paskelbusi tyrimų apie Perkūną. Ar Žemynai teko sulaukti brandos?
Perkūną ėmiau tyrinėti, nes tai buvo vienas svarbiausių senovės baltų dievų ir, deja, išsamiai netirtas. Perkūnas – labai vyriškas dievas, todėl jį tyrinėjau gana objektyviai ir nesakyčiau, kad labai emocingai. Prie Žemynos atėjau per kitas studijas. Žemyna tarsi sutelkia savyje moters bruožus, todėl ji man buvo labai artima, emociškai priimtina, sava. Gal todėl taip ilgai prie jos dirbau.
Kas gi toji Žemyna?
Tai gali būti ir žemė, ir deivė. Žemyna – žemės derlingumo, augimo skatintoja, deivė, kuri apbūdinama kaip motina. Bet Žemyna yra ir žemėje slypinti galia, kuri buvo suovokiama kaip antgamtinė, dieviška. Todėl nuo seno žmonės, norėdami, kad Žemyna būtų palanki, kad duotų gerą derlių, skirdavo jai daugybę apeigų.
Žemyna žmogiško pavidalo neturėjo, ji nebuvo suvokiama kaip moteris, nors kartais galėjo būti sugyvinama, suasmeninama, galėjo net kalbėti. Pavyzdžiui, vienoje dainoje yra tokie žodžiai: „Žemyna tarė / mergaitį barė / per jauna būsi / Žemynoj pūti.“ Tai – greičiau vidinė žemės jėga.
Ar žmonės tą jėgą jautė?
Taip, jautė. Ir turbūt dėl to sėją jie pradėdavo ne bet kaip. Pirmiausia nusiimdavo kepurę, atsiklaupdavo, pabučiuodavo žemę. Tada, išarę pirmąją vagą, įdėdavo į ją duonos – auką Žemynai, sakydami: „Derėk, žemele, duok mums gerą derlių.“
Rugiai buvo pagrindinis maistas, todėl jie buvo auginami su ypatingais ritualais. Pavyzdžiui, Poškonių apyklinkėse, Pietryčių Lietuvoje, toje vietoje, kur žmonės nupjaudavo pirmąsias varpas, padėdavo duonos ir druskos. Paskui varpos būdavo surišiamos į pėdelį, įnešamos į namus, pastatomos krikštasuolėje ir vadinamos nelygu kokioje vietovėje: svečiu, gaspadoriumi, šemininku ar dziedu.
Baigus rugiapjūtę, vėlgi aukota Žemynai: rugių lauke būdavo paliekamas nenupjautų rugių kuokštelis, apravimas nuo piktžolių ir supinamas į kasą, apsukamas, ant jo uždedamas akmuo ir prašoma žemės, kad būtų derlinga. Tai buvo vadinama jievaro ar jovaro tiltu. Po juo paprastai žmonės padėdavo duonos, druskos, kad Žemyna ir kitais metais atgimtų, kad atgytų jos derlingumo jėgos.
Prieš keletą metų su tautosakos rinkėja Rita Balkute buvome Onuškyje ir radome žmonių, kurie mums iki vidurnakčio pasakojo apie papročius, prisimenamus dar iš jaunystės. Vėliau jie nusivedė mus į lauką ir parodė, kaip rugiai buvo pjaunami pjautuvais, padarė ir pirmąjį pėdelį, ir jovarą.
Žemynai aukodavo ne tik žemdirbiai, bet ir ištekančios merginos. Kodėl?
Ji buvo įsivaizduojama kaip gyvybės kūrėja, todėl buvo ir namų, šeimos deivė. Matas Pretorijus XVII a. pabaigoje aprašė, kaip, gimus kūdikėliui, tėvai ir pribuvėja aukodavo Žemynai, nuliedami ant žemės apeiginio gėrimo, paprastai alaus. Šis ritualas vadintas žemynėliavimu. Tuomet buvo kalbama ir malda: „Žemynėle, žiedkėlėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais.“ Žemynai buvo aukojama ir per šermenis: nuliejama alaus, numetama maisto ant žemės ir sakoma: „Žemynėle, kavok šią dūšelę ir globok.“ Žemė apėmė ne tik, tai kas yra ant žemės, bet ir tai, kas yra po žeme. Todėl logiška, kad Žemyna buvo ir mirusiųjų globėja.
Lietuvos teritorijoje panašūs ritualai būdavo atliekami ir vėlesniais laikais, tik ne visuomet pasakant, kam tai daroma. Pavyzdžiui, apie Sekmines, kai rugiai pradeda žydėti, šeiminkas su kitais šeiminykščiais eidavo lankyti rugių. Į laukus nešdavosi alaus, sūrio, duonos ir ten vaišindavosi, tikriausiai alaus nuliedavo ant žemės. Geriau augti javai būdavo skatinami ir tam metui skirtomis dainomis: „Kur mano tėvulis gėrė, / ten krūmas rugelių žėlė.“
Dabar žemdirbiai ir sėja, ir pjauna, bet nesimeldžia, jovarų tiltų nebepina, o derlių gauna.
Žmogus buvo neatsiejamas nuo gamtos: jis ir kėlėsi, ir gulėsi jausdamas motiną žemę, ir mokėjo su ja sugyventi. Senosios apeigos rodo, kad žmogus siekė darnos su pasualiu. Jis rasdavo būdų, kaip pasiekti, kad perkūnija nepadarytų žalos, kad Žemyna duotų derlių, kad jaunas mėnulis lemtų gerus meilės santykius. To reikia ir mums, nes gamta teikia žmogui ramybę, pusiausvyrą ir harmoniją. Daugelis juk tai jaučia. Pavyzdžiui, viena moteris atvirauja: „Grįžtu iš darbo tokia pavargusi, bet einu ravėti daržo. Net be pirštinių. Vos tik sukišu rankas į žemę, iškart nusiraminu.“ Žemė teikia vidinės ramybės.
Sakoma, kad gamtos naikintojai niekada nebus laimingi, nes jie patenka į deivės nemalonę: Žemyna atima iš jų gebėjimą džiaugtis buvimu gamtoje, gamtos grožiu ir harmonija. Jie tampa kitų valdomais įrankiais.
Buvo nerašytas įstatymas, kad žemę reikia gerbti ir mylėti, tik tada ji atsilygina dovanomis. Tarp svarbiausių vertybių buvo ir ugnis, į kurią negalima spjauti, ir tekantys vandenys, ypač jei jie srūva iš Rytų: tokie vandenys yra šventi. O mes dabar vandens telkinius teršiame, kartais net paleižiame nuotėkas į upes.
Ar senomis tradicijomis gali būti remiamasi šiuolaikiniame pasaulyje?
Pažinti savo tautos mitolgiją labai svarbu, nes tai yra vienas iš pamatinių mūsų kultūros akmenų. Ji – ne mažiau vertinga nei kalba. Tam, kad pažintume mitologiją, ją tyrinėjame, atskleidžiame primirštas senojo pasaulėvaizdžio prasmes. Ir krikščionybė, ir senasis lietuvių tikėjimas gali derėti, nes abu yra saugomos mūsų tradicijos. Beje, jos „sugyvena“: visi mokame maldą „Tėve mūsų“, bet kai griaudžia, sakome, kad Perkūnas barasi.
Senasis tikėjimas gali būti apibūdinamas kaip gamtojautinė pasaulėvoka. Jei norime pažinti savo tautos prigimtį, reikia pažinti prigimtinę religiją, nes ji atspindi mūsų santykį su gamta, su jos galiomis ir nurodo, kaip žmogui reikia elgtis tų galių akivaizdoje.
Ar įmanoma surašyti senojo tikėjimo apeigas į knygą, kokią turi katalikai, žydai ar arbai?
Vienokį apeigų sąvadą sudarytų mokslininkas, kitokį – praktikas, kuris laiko save baltų tikėjimo žmogumi. Bet tai įmanoma. Užduotis Lietuvos mokslininkams – parašyti baltų mitologijos enciklopediją, kur būtų susistemintos sąvokos ir apeigos. Tai būtų puikus darbas. Žinoma, yra labai daug diskutuotinų, neaiškių dalykų, apie kai kuriuos iki šiol kalbame tik prielaidomis. Toks šio mokslo ypatumas.
Ką galėtų padaryti kiekvienas iš mūsų, kad ši tradicja neišblėstų?
Galėtume švęsti savo senąsias šventes. Būtinai su vaikais. Daugumai svarbiausių švenčių senojo tikėjimo dalykai susipynę su krikščioniškais, bet neužmiršti mūsų senųjų švenčių ir suvokti jų prasmę – labai svarbu, kad ir savo vaikams perduotume iš protėvių gautą mąstymą, didžiąsias mūsų vertybes, gerbtume žemę ir duoną.
