Žinomiausias šių dienų Lietuvos tenoras, didis artistas, jungiantis operos praeitį su dabartimi, tikras deimantas - tokių ir dar daug kitų komplimentų sulaukia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Virgilijus Kęstutis Noreika. Per 75-erius gyvenimo metus pelnęs tarptautinį pripažinimą, nemažai įvairių apdovanojimų, tik ką jų kraitį papildė 2010 metų Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Šis apdovanojimas maestro ypač brangus, nes tai įvertinimas ne tik už tuos jo šlovės metus dainuojant pasaulio scenose, bet ir už kantrybę ugdant jaunąją muzikų kartą.
Tarsi prie rojaus vartų
Sunku surasti Lietuvoje dainininką, kurio subtilus ir turintis daugybę muzikinių spalvų balsas tebeskambėtų koncertuose, nors maestro sulaukė solidaus jubiliejaus. V.Noreika stengiasi nepasiduoti laiko tėkmei, ligoms, kartais užplūstančioms minorinėms nuotaikoms dėl to, kad valdžia per tą nelemtą krizę nepakankamai dėmesio skiria dvasiniams dalykams.
Jam jėgų suteikia tai, kad žmonės dar laukia jo dainų ne tik dideliuose miestuose, bet ir miesteliuose. Užgniaužę kvapą jo atliekamos sakralinės muzikos klausosi bažnyčiose. Štai Gruzdžių miestelio kunigas po vieno koncerto yra sakęs: „Kai maestro dainavo „Ave Marija„, pasijutome tarsi stovėtume prie rojaus vartų“.
Visai kitokį dainininką matome ir girdime „Trijų tigrų„ koncertuose, kuriuose jis dainuoja kartu su taip pat gerai žinomais ir mylimais solistais E. Kaniava ir V. Prudnikovu. Ten skamba smagios populiariosios klasikos melodijos, pokštaujama. Atrodo, kad tų penkių dešimtmečių operos scenoje kaip nebūta.
Lyginamas su Pavaročiu ir Domingu
O vis dėto būta. Triumfo akimirkos, kai Jungtinių Amerikos Valstijų laikraščiai jį gretino su Placido Domingo ir Luciano Pavarotti. Jam besitobulinant ir vėliau dainuojant garsiojoje „La Scala“ italai žavėjosi jo nepaprastu muzikalumu ir kitomis savybėmis. Tenoras ne kartą dainavo ir Didžiojo teatro scenoje Maskvoje kartu su tokiomis garsenybėmis, kaip Jelena Obrazcova, Galina Višnevskaja, gruzinu Badri Maisuradze. Pastarasis, beje, apie V.Noreiką yra pasakęs: „Tai deimantas. Tik jūs, lietuviai, atrodo, nesuvokiate, kokio jis dydžio ir spalvos„.
Sovietiniais metais garsusis tenoras buvo primygtinai kviečiamas dirbti Didžiajame Maskvos teatre ir persikelti gyventi į TSRS sostinę, kurioje būtų atsivėrusios dar platesnės galimybės. „Man siūlė aukso kalnus, butą prestižinėje Gorkio gatvėje, bet aš atsisakiau. Dėl to nė kiek nesigailiu, nes mano likimas būtų tikriausiai pasisukęs kitaip. Vėliau man buvo užtrenktos durys dainuoti šio teatro pastatymuose. Maskvoje dalyvaudavau tik šventiniuose jungtiniuose koncertuose“, - prisiminė maestro.
Sielojasi dėl talentų nutekėjimo
Penkių dešimčių metų kūrybinė patirtis nenuėjo veltui. V.Noreika kaip pedagogas nuo 1976 metų dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pasak jo, studentams mokytis nėra lengva, nes jiems tenka ne tik tobulinti savo muzikinius gebėjimus, bet ir įgyti daug teorinių ir istorinių žinių. Ypač daug dėmesio skiriama lietuviškajai muzikai. O tai, anot V.Noreikos, labai svarbu. Jis pats per kiekvieną koncertą atlieka lietuvių kompozitorių operų arijas bei dainas. Beje, jo mėgstamiausia yra Skudučio arija iš Balio Dvariono operos „Dalia„ ir Herkaus Manto vaidmuo Giedriaus Kuprevičiaus operoje “Prūsai“.
Tarp profesoriaus mokinių, kurių jis suskaičiavo apie keturiasdešimt, yra žinomi solistai Edgaras Montvidas, Liudas Norvaišas, Laimonas Pautienius, Mindaugas Zimkus, Kęstutis Alčiauskis, Audrius Rubežius, Ignas Misiūra-Tumanovas, sparčiai populiarėjantys jaunieji Merūnas Vitulskis, Eugenijus Chrebtovas, Jonas Sakalauskas, pats jauniausias talentų konkurse dalyvavęs Ilja Aksionovas ir kt. Didžiausių karjeros aukštumų buvo pasiekęs prieš kelerius metus anapilin išėjęs puikus tenoras Sergejus Larinas bei šiuo metu Europos scenose populiarus estas Ainas Angeras.
Maestro sielojasi dėl netobulos priėmimo į muzikos ir dailės aukštąsias mokyklas sistemos, nes dabar kreipiamas didesnis dėmesys ne į jauno žmogaus talentą, bet į jo mokyklinius balus. „Atrodytų, jog kažkas specialiai siekia, kad gabus jaunimas išvyktų studijuoti į užsienį, - kalba V.Noreika. - Mūsų vaikai lengviau įstoja į prestižines kitų šalių konservatorijas„.
Kurį laiką V.Noreika yra dirbęs ir Venesueloje bei penkerius metus Estijos muzikos ir teatro akademijoje. Ši aukštoji mokykla pernai jam suteikė garbės daktaro vardą.
Laiko ratas
Maestro sako, kad ir kiek kartų dainuotum dainą, kaskart ji gali skambėti kiek kitaip, nes į ją perkeli ir tos dienos nuotaiką, ir laiko dvasią. V.Noreika visada buvo ir yra kartu su jaunais žmonėmis, savo studentais. Laiko pulsą jis jaučia labai gerai. Prisiminkime prieš keletą metų labai populiarią maestro ir reperio Luko atliekamą dainą apie laiką: „Suprasti mus bus jums sunku. Mes gimę skirtingu laiku“...
„Dainos ir arijos, kaip vaikai, kurie yra kurio nors gyvenimo laikotarpio prisiminimas. Ir nereikia norėti, kad visi tie prisiminimai būtų nuspalvinti rožinėmis spalvomis. Mano, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, gyvenime būta ir šviesesnių, ir tamsesnių dienų„, - kalba dainininkas. O pačiu laimingiausiu gyvenimo laikotarpiu maestro vadina pragyventus metus kartu su savo nuostabiąja žmona praeityje žinoma balerina, o dabar Vilniaus baleto mokyklos mokytoja Loreta Bartusevičiūte, padovanojusia jam sūnų Virgilijų. Sūnus, tiesa, nepasirinko muziko kelio, bet sėkmingai dirba verslo vadybos srityje. Džiaugiasi maestro ir dukra Rasa Virginija iš pirmosios santuokos, kuri gyvena Kanadoje ir dirba viename iš populiarių žurnalų.
Be abejo, šis garbus ir turiningos biografijos žmogus nusipelnė ir knygos apie jį. „Na, rašo apie mane. Kaip greitai knyga pasirodys, nežinau. Norėčiau, kad ji nebūtų akademiška, skaitytojui neįdomi. Apie savo gyvenimą, kelių skirtingų epochų patirtį esu linkęs kalbėti su lengva ironija“, - sako maestro.
V.Noreikos 75-metį anksčiausiai, per tikrąjį jo gimtadienį rugsėjo 22 dieną, paminėjo Lietuvos muzikų rėmimo fondas, su kuriuo jį sieja nuoširdus bendradarbiavimas.
