Trys dukros, verslas bei futbolas užima visas vyro mintis. Be to, Linas ir toliau užsiima muzikine veikla – šiuo metu su „Grammy“ apdovanojimui nominuotu prodiuseriu grupė ŽAS įrašinėja naujas dainas bei rengia koncertus. Su Linu kalbamės apie muziką, šeimą bei tai, kodėl šiuolaikinės Lietuvos žvaigždės užgęsta taip pat greitai kaip ir įsižiebia.
- Su grupe ŽAS išleidote vienuolika albumų, koncertavote didžiausiose scenoje, koks atsiminimas Jums yra mieliausias?
- Manau, kad jų atsiminčiau daug, bet pirmas vaizdas, kuris šauna į galvą yra „Roko maršas“ Vingio parke tikriausiai 1998 m. Tai buvo jubiliejinis koncertas. Man įstrigo vaizdas, kaip aš sėdžiu prie būgnų, matau tą didžiulę masę žmonių, aukštyn iškeltas rankas. Net dabar atsimenu tą emociją, nes ji buvo tokia stipri. Tuo metu buvo patys saldžiausi mūsų grupės laikai: jau buvom žinomi, atpažįstami gatvėje, klausytojai mokėjo mūsų kūrinius.
Dabar atsigręžus atgal atrodo, kad žvaigždžių liga niekad nesirgom, bet žmonės ligas greitai pamiršta. Galbūt iš šono atrodė kitaip, nes buvom susikūrę tam tikrą pozą. Artistas turi būti kažkuo kitoks. Pasaulio mastu artistai dažnai tampa savotiška dievybe, Lietuvoje – bent karalaičiais.
- Kaip manote, kodėl šiandien Lietuvoje kai kurie dainininkai ir grupės greitai perdega ir yra užmirštami? Kai kurie iš jų turi nuostabius balsus, bet išgarsėja nebūtinai patys talentingiausi.
- Dirbu su renginiais, todėl pats dažnai pastebiu tokių žmonių. Kai kurie atlikėjai fantastiškai dainuoja, bet norisi jiems patarti elgtis vienaip ar kitaip, nes vien talento nepakanka. Dainavimas, talentas yra labai svarbu, bet dar svarbiau sugebėjimas kalbėti, būti įdomiu, komunikabiliu, atrasti chemiją su auditorija. Žmogus turi turėti, ką pasakyti. Mes labai dažnai į klausimus atsakydavom ironiškai, turėdavom cinizmo, bet visada turėjom, ką pasakyti. Kaip šiandien pamenu, kaip po koncerto prie mūsų priėjo vienas rimtas Lietuvos saksofonistas ir pasakė, kad mes jam patinkam, nes visada turime, ką pasakyti.
Mes nebijojom kalbėti drąsiai, turėti savo nuomonę, o to daugumai ir trūksta. Šiandien žmonės į televiziją pakliūna per daug lengvai. Mums teko ieškoti priėjimo, svarbių žmonių, padaryti jiems įspūdį, išsiskirti. Nors turiu pripažinti, kad pirmasis mus, metalistus, subūrė Andrius Mamontovas ir pasiūlė įrašyti dainą, o vėliau pakvietė prisidėti prie „Foje“ koncerto. Tuomet tiesiog iš vakaro apskambinom visus draugus ir sukvietėm. ŽAS visiems buvo gera mokykla.
- Leidžiate save vadinti ir muzikantu ir verslininku, tik tokiu, kuris neskriaudžia Lietuvos. Kokie yra Jūsų verslo principai? Ir kuris amplua Jums mieliau prie širdies?
- Renginių organizavimas man buvo artimas nuo senų dienų. Muzika pradėjau domėtis nuo šešiolikos, bet, norint kur nors koncertuoti, tekdavo patiems susiorganizuoti koncertus, festivalius, kviesti užsienio žvaigždes. Tą ir darydavom. O pagrindinis principas, kad žmonės po mūsų renginių jaustų geras emocijas, kad jaustųsi laimingi. Tai geriausias įvertinimas.
- Esate sakęs, kad Jūsų kaip verslininko svajonė – rengti olimpinių žaidynių atidarymą. Ar judate link to tikslo? Kokį didžiausią renginį teko suorganizuoti ir su kokiais netikėtumais teko susidurti?
- Taip, tai graži svajonė, kuri skatina judėti į priekį. Lietuvos mastu esame darę krepšininkų dešimtmečio minėjimą, taip pat masinius renginius prie Baltojo tilto, prabangius privačius renginius.
Renginių organizatoriai dažnai deklaruoja, kad jie yra geriausi, nes viską numato. Kadangi aš nuo ŽAS laikų esu kitoks – sakau, kad visko numatyti tiesiog neįmanoma ir tai pagrįsta patirtimi.
Kartą darėm renginį Žalgirio arenoje. Buvo ištiestas raudonas kilimas, o išsipuošę žmonės pradėjo rinktis į areną. Ir staiga aš pajuntu, kad kažkas ne taip. Periferiniu regėjimu pamatau, kad nuo didžiulių, kokių dešimties metrų, lubų krenta pelė ar žiurkė. Ir tai tikrai nebuvo suplanuota šou dalis. Iš kur Žalgirio arenoj atsirado pelė net neįsivaizduoju ir tikrai tokio dalyko nebuvau numatęs. Staiga aš iš kažkur atrandu vienkartinį rankšluostį, surenku tą graužiką, kolegė pavalo ant raudono kilimo ištryškusį kraują ir po kelių sekundžių tą vietą pasiekę svečiai tiesiog praeina nieko nepastebėję. Tai yra verslas, kur neįmanoma visko numatyti.
- Turite tris dukras, ko iš jų išmokote?
- Aš iš jų labai daug išmokau ir toliau mokausi kiekvieną dieną. Žinau, kaip su jomis kalbėtis, man mūsų bendravimas yra jaukus ir paprastas. Kiekviena iš jų yra skirtingame etape, tad ir jų problemos yra labai skirtingos. Kažkuria prasme galvoju, kad jei nebūtų vaikų, nebūčiau sugebėjęs surimtėti, neturėčiau motyvacijos tiek siekti, daryti. Jei vyrai neturėtų šeimų, pasaulis neprogresuotų, nes vyrai pradeda veikti, kai nori kažką įrodyti moterims. Net mokykloje svarbiausia į krepšinį pataikyti tada, kai gali pamatyti mergaitės. Moterys yra variklis.
- Ar gimus trečiai dukrytei Rūtai ir Saulei netrūksta dėmesio?
- Visi vaikai pajunta baimę gimus kitam vaikui. Juk žmogus neturi neišsemiamo dėmesio ir laiko resursų. Jei anksčiau reikėjo jį dalinti iš dviejų, dabar – iš trijų. Tad, žinoma, atsiranda tam tikrų baimių, bet kalbamės apie tai, stengiesi paaiškinti, nuraminti. Kai išmoksti to balanso, labai naudinga tai perkelti ir į verslą.
- Dauguma šiandien žiūrėdami į Jus sako, kad scenos chuliganas virto pavyzdingu tėčiu ir verslininku. Ar iš tiesų taip yra, o gal širdyje vis tiek likote patrakęs?
- Tikrai taip. Aišku – ne visada galima tai parodyti. Yra toks posakis „kada tu suaugsi?“. Manau, kad, kai pasijunti suaugęs, pradedi senti. Dauguma mane vis dar vadina Choru, o ne Linu. Manau, kad ir esu tas pats Choras.
Iki dabar atsimenu, kad Rolandas Skaisgirys, kol nebuvo su mumis susipažinęs, galvojo, kad mes visai kitokie. Juokavo, kad galvojo, jog mes gyvename stotyje. Galbūt ir šiandien kažkas vis dar galvoja, kad esam palaidūnai, bet viskas pasikeičia, kai su mumis pabendrauja. Mes visada buvome drąsūs, kitokie, bet, kai reikdavo, būdavom rimti ir patikimi.
