Paviešintose žinutėse – šiurpą keliantys grasinimai.
Sulaukė grasinimų
Gyvūnų globos „Letenėlių namai“ socialiniame tinkle pasirodė įrašas apie vieną vyrą, kuris grasina susidoroti su įkūrėja ir vadove Mėja Nutautaitė.
„Tai įrašas, kurį rašyti skauda, bet tylėti – nebegalima.Kai žmonės rašo: „Atvažiuosim padegti“ – tai jau nebe tik žodžiai.
Kai dalinomės šia istorija (https://www.facebook.com/share/p/1VxpKyTjcS/), niekas net neįsivaizdavo, kad viskas gali peraugti į tikrą košmarą.
Iš pradžių – negražūs žodžiai, šiurkštūs komentarai.Tada – grasinimai. O dabar – žinutės, nuo kurių sustingsta kraujas.
Žodžiai apie ugnį, mirtį.
„Degsit.“ „Papjausim.“ „Atvažiuosim jūsų padegti.“
Kiekvienas sakinys – tarsi šaltas peilis į širdį.Tai nebe paprasti įžeidinėjimai. Tai – aiškūs, išreikšti grasinimai sunaikinti.Deginti mūsų namus. Mus pačius. Mūsų gyvūnus.
Iš pradžių bandžiau kalbėtis. Rašiau jo šeimai, prašiau – iš pradžių ramiai, žmogiškai, vėliau jau su baime balse – kad kažką darytų. Kad šis vaikinas gautų pagalbą. Kad kažkas jį sustabdytų, kol dar neperžengta riba, kurios niekas nebegalės ištrinti.
Bet niekas nesustojo.Ir dabar atrodo, kad sekantis jo žingsnis gali būti realus smurtas.
Aš nebesijaučiu saugiai savo pačios namuose.Mano vaikai – 17 ir 3 metų. Mažasis naktį miega šalia manęs, nes bijau jį palikti vieną net gretimame kambaryje.
Kiekvienas garsas lauke – tarsi signalas, kad „gal jau jie“.Kai pravažiuoja mašina – krūpteliu. Kai vėjas barkšteli duris – širdis tiesiog sustoja.Nebemiegu. Tik klausausi.
O visai šalia – gyvūnai. Mūsų globotiniai. Ne viena dešimtis. Tie, kuriems pažadėjau, kad čia jie bus saugūs.Bet ar dar galiu tą pažadą ištęsėti?Kas bus, jei vieną naktį jie ateis?Jei paleis ugnį? Jei degs narvai, būdos, pūkuoti kūneliai? Jei degs mūsų namai?
Nežinau, kaip išnešiu vaikus.Kaip išgelbėsiu šunis.Kaip išnešiu katinus.Kaip išsaugosiu viską, ką kūrėme daug metų.
Mūsų teritorija atvira.Tvora sena, tiksliau – jos beveik visai nėra. Pas mus visada galėjo užeiti kiekvienas – ir tai buvo mūsų širdies atvirumas.Bet dabar tas atvirumas tapo mirtinu silpnumu.
Tas, kas grasina, atvirai rašo: „Atvažiuosim padegti.“
Aš nežinau, kaip išgyventi šitą būseną.Jaučiuosi įsprausta tarp baimės ir pareigos.
Bet dabar mums reikia pagalbos. Labiau nei bet kada anksčiau.Kad apsaugotume savo vaikus, savo namus, savo globotinius – mums skubiai reikia tvoros.Tikros, tvirtos, apsauginės tvoros aplink visą teritoriją.
Reikia vaizdo kamerų – bent šešių, kad matytume, kas artėja.Šiuo metu turime tik vieną – ją neseniai padovanojo geraširdė moteris. Esame jai be galo dėkingi, bet tai – per mažai.Vienos kameros neužtenka, kai bijai dėl gyvybės.
Jei nieko nepadarysime dabar – kitas jo žingsnis gali kainuoti viską.Galbūt gyvybes. Galbūt namus. Galbūt visą mūsų gyvenimą.
Mano širdis pilna panikos.Naktimis stoviu prie lango ir klausausi – ar dar viskas ramu.Kai tik išgirstu mažiausią garsą – šuo loja, medis sušnara – mintyse iškart kyla klausimas: „Ar tai jie?“
Tai – ne gyvenimas. Tai – laukimas, kada kas nors atims tavo ramybę.Bet vis tiek laikomės. Nes mūsų globoje – gyvybės, kurios neturi kito šanso.Ir mes negalime jų palikti.
Todėl prašau.Ne tik kaip vadovė. Ne tik kaip gyvūnų globėja.O ir kaip mama, kuri bijo dėl savo vaikų ir dėl visko, ką myli.
Jei galite – padėkite mums išlikti.Padėkite mums įrengti tvorą.Padėkite įsigyti kameras.Padėkite mums apsaugoti šiuos namus nuo ugnies, nuo neapykantos, nuo beprotybės.
Kiekvienas euras, kiekvienas pasidalinimas, kiekvienas palaikymo žodis dabar gali išgelbėti gyvybę.Gal mano. Gal mano vaikų. Gal tų, kurie loja ir murkia, nes tiki žmogumi.
Jei galite – nelaukite rytojaus.Rytoj gali būti per vėlu.Šiandien dar galime apsisaugoti.Šiandien dar galime išlikti.
Padėkite mums. Nes mes tikrai bijome. Ir labai norime gyventi ir toliau dirbti saugiai“, – rašoma feisbuke.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
