„Tai labai dažnas atvejis Lietuvoje, kai vaikas po skyrybų pastatomas tarsi tarpdury. Vienoje pusėje mama, kitoje pusėje tėtis, o vaikas pastatomas ir durys spaudžiamos. Abu vaidina, kad nenori jam pakenkti, bet, iš principo, kenkia, nes vienas traukia, kitas stumia ir taip toliau. Tai nestatyti į tarpdurį ir nekankinti to vaiko. Ir apsispręsti dėl pagrindinio dalyko – dėl ko skiriasi ir vaikai nėra turtas, kuris būtų dalinamas“, - laidoje „Tėvų akademija“ pasakojo L Slušnys. Psichologo teigimu, tėvams svarbu suprasti, kad dažniausiai vaikams vienas iš tėvų nebūna blogas.
„Kartais net ir pats blogiausias tėtis, mama, kokie jie bebūtų, jie vis tiek yra tėtis ir mama. Ir, kai jų staiga nebėra horizonte, jų trūksta. Yra tik reti atvejai, kai vaikai džiaugiasi, kai tėtis ar mama smurtaujantys, labai daug geriantys ir visiškai nekurdavo namuose saugumo, jokios šilumos, tai kartais yra tekę matyti vaikų, kurie sako, kad labai gerai, kad išsiskyrė. <...> Nes iki tol buvo košmaras, o ne gyvenimas. <...> Bet tai yra reti atvejai ir dažniausiai vaikai abu tėvus nori matyti vienodai arba bent jau labai panašiai“, - teigė psichiatras.
Kaip sakė L. Slušnys, besiskirdama pora dažnai pamiršta, kad jie pirmiausiai yra tėvai, o tada randasi labai rimtų santykių su vaikais problemų.
„Po skyrybų tėvai ima skambinėti, ieškoti, atsiranda vos ne persekiojimas vaiko. <...> Staiga atsiranda toks kontroliavimas. Tarsi domėjimasis per didelis to vaiko gyvenimu, kuris, tiesą sakant, tą vaiką ima varginti ir jam darosi sunku bendrauti. Labai greitai atsiranda kaltinimų iš tėvų, kodėl tu čia to nedarei, kodėl tu to nedarai. Vėlgi bendravimo kultūra, kur tėvai pamiršta, kad tiems vaikams ir taip yra sunku. Jie neturi, iš ko rinktis. Suaugusieji pasirenka šitą sprendimą“, - laidoje kalbėjo pašnekovas.
