Kiekvieną dieną valgome maistą, kuris gaminamas iš augalų, turinčių mirtinų nuodų. Dažniausiai neturime tuo rūpintis, nes masinis vaisių ir daržovių apdirbimas paprastai užtikrina, kad būtume saugūs. Tačiau vis dar pasitaiko atvejų, kai žmonės miršta suvalgę netinkamą augalo dalį. Kad nepadarytumėte tokios, be galo brangiai kainojančios klaidos, listverse.com siūlo pasiskaityti apie tokius augalus, kuriuos žino ir vartoja kiekvienas.
9. Grybai
Visi esame girdėję apie šungrybius. Tai paprastai reiškia „nuodingą grybą“. Tačiau tikrai ne visi nežinomos kilmės grybai yra nuodingi. Svarbu žinoti ženklus, kurie padeda nustatyti, ar grybas yra nuodingas: grybo kepurė turi būti plokščia ir be gumbelių, dariniai po grybo kepure turi būti juodos arba rožinės spalvos ir, jei nuimtumėte grybo kepurę, minėtieji dariniai turėtų būti prisitvirtinę prie pačios kepurės, o ne prie stiebo. Tačiau atminkite, kad tai bendros taisyklės, tad, be abejonės, reikia tikėtis išimčių ir elgtis ypatingai atsargiai.
8. Šeivamedis
Šeivamedžiai yra dideli ir gražūs augalai. Juos puošia tūkstančiai mažyčių žiedų, skleidžiančių subtilų kvapą. Šie žiedai naudojami šeivamedžio likerio ir kitų gėrimų gamybai. Kartais žiedai valgomi kepti tešloje. Tačiau po gražia išore slepiasi rimtas pavojus. Šeivamedžio šaknys ir nesunokę vaisiai yra nuodingi ir gali sukelti didelių skrandžio problemų.
7. Ricinos aliejus
Ricinos aliejus yra dedamas į saldainius, šokoladą ir įvairius kitus produktus. Be to, žmonės yra įpratę vartoti nedidelius jo kiekius kiekvieną dieną. Laimei, ricinos aliejus, kurį perkame, yra jau apdorotas, nes vadinamosios ricinos pupelės yra labai nuodingos – viena gali nužudyti žmogų, keturios – arklį. Asmenys, renkantys šias pupeles, turi laikytis labai griežtų taisyklių, kad toks darbas nesibaigtų mirtimi. Tačiau daug tokia viekla užsiimančių asmenų kenčia nuo sudėtingų šalutinių poveikių.
6. Migdolai
Migdolai yra vieni naudingiausių sėklų (priešingai paplitusiai nuomonei, migdolas nėra riešutas). Jų unikalus skonis ir pritaikomumas padarė juos vienu populiariausių kepinių ingredientų. Ryškiausią skonį turi vadinamieji „kartieji“ migdolai. Jie žinomi ir dėl stipraus kvapo, juos išpopuliarinusio daugelyje valstybių. Tačiau yra viena problema: jie pilni cianido. Prieš vartojimą „kartieji“ migdolai turi būti apdirbti taip, kad būtų pašalinti nuodai. Nepaisant to, kai kuriose šalyse draudžiama pardavinėti „karčiuosius“ migdolus (pvz., Naujojoje Zelandijoje). Dabar JAV taip pat uždrausta pardavinėti neapdirbtus migdolus – pirmiausiai jie privalo būti kaitinami, kad būtų sunaikintos visos bakterijos ir nuodai.
5. Vyšnios
Vyšnios yra labai populiarios – jos naudojamos kepiniuose, alkoholio gamyboje, valgomos žalios, etc. Jos priklauso tai pačiai augalų šeimai kaip ir slyvos, abrikosai ir persikai. Visi šie vaisiai turi nuodingų medžiagų lapuose ir sėklose. Šiai augalų šeimai priklauso ir migdolai, tačiau tai vienintelis augalas iš šios šeimos, kuris auginamas dėl sėklų, o ne dėl vaisių. Kuomet vyšnių sėklos yra sutraiškomos, sukramtomos ar nors šiek tiek pažeidžiamos, išsiskiria ciano vandenilio rūgštis. Kitą kartą, kai valgysite vyšnias, nepamirškite, kad jų kauliukus reikia išspjauti.
4 . Obuoliai
Obuolių sėklose taip pat yra cianido, nors ir daug mažesnis kiekis nei migdoluose ar vyšnių kauliukuose. Obuolių sėklos labai dažnai suvalgomos netyčia, tačiau tam, kad pajustumėte neigiamą poveikį, turėtumėte sukramtyti gana nemažą šių sėklų kiekį.
3. Rabarbaras
Rabarbaras yra nepakankamai įvertintas augalas – iš jo galima pagaminti nuostabų pudingą ir jį labai paprasta auginti namuose. Tai tikrai netikėtumų pilnas augalas –jo lapuose yr ane tik nuodų, bet ir ėsdinančios rūgšties. Jei sumaišysite juos su vandeniu ir soda, nuodai bus dar stipresni. Stiebas yra valgomas (ir labai skanus), o šaknys jau daugiau nei 5 tūkst. metų naudojamos kaip vaistas vidurių valymui.
2. Pomidorai
Pomidoro augalo stiebas ir lapai turi chemikalo, vadibamo glikoalkaloidu, kuris gali stipriai padidinti nervingumą ir sutrikdyti skrandžio veiklą. Šio augalo dalys gali būti naudojamos maisto gaminime siekiant aštresnio skonio, tačiau prieš valgant turi būti pašalinti iš patiekalo.
1. Bulvės
Bulvės Europą pasiekė XVI amžiuje. Kaip ir pomidrų atveju, jų stiebuose ir lapuose yra nuodų. Šiek tiek nuodingų medžiagų galima rasti ir pačiose bulvėse, ypač, jei jos pažaliavę (spalvos pokytį nulemia glikoalkaloidinių nuodų sankaupa). Apsinuodijimas bulvėmis yra retas atvejis, tačiau jų vis dar pasitaiko. Paprastai mirštama po tam tikro šių nuodų sukelto silpnumo ir komos.
