Taigi kas jos – kliūtys, trukdančios susikalbėti su vaiku?
1. Įsakymai
„Kad daugiau to negirdėčiau!“, „Tuojau pat susitvarkyk kambarį!“, „Išnešk šiukšles. Dabar!“
Viena vertus, dažnai tokie įsakymai, paliepimai, komandos būna išties teisėti, o juos duodantys tėvai linki paties geriausio. Tik... rezultato, deja, dažnai taip ir nesulaukiame. Prašymai-įsakymai ir toliau sėkmingai ignoruojami.
Siūloma išmintingesnė išeitis – pamėginti į situaciją pažvelgti vaiko akimis ir paieškoti priežasčių, kodėl jis ligi šiol dar nepadarė vieno ar kito dalyko, kurio prašėte. Nesusitvarkė kambario? Pasiteiraukite, kokius darbus ar žaidimus jis suplanavęs šiandienai. Galbūt užtenka nedaryti tragedijos dabar – ir vaikas pažaidęs su draugu daug noriau susitvarkys žaislus. Tiesa, ne pro šalį būtų paklausti ir kokią bausmę sau skirtų pats vaikas, jei nesilaikytų susitarimo.
2. Grasinimai ir perspėjimai
„Jei dar kartą taip padarysi – bus blogai!“, „Jei tuojau pat nesiliausi žliumbęs – išeisiu!“
Grasinti patogu. Taip iškeliame vaikui tokį ultimatumą, kad nepaklausyti jis tiesiog nebegali. Bet... kodėl taip dažnai tie grasinimai nesuveikia? Maža to, paprastai jie tik pablogina situaciją.
Psichologai aiškina, kad grasinimas yra bergždžias veiksmas, jei žmogus ir taip išgyvena nemalonią jam pačiam situaciją. Jais savo mažylį tik vejame į dar gilesnę aklavietę. Dar blogiau jei tokius grasinimus kartojate nuolat – vaikas prie jų tiesiog pripranta ir ima nebegirdėti. Štai kodėl konstrukciją „Jei..., tai...“ kur kas geriau būtų pakeisti „Kai..., tai...“, užuot grasinus nukreipti mintis pozityvesne linkme: „Kai tu pagaliau liausiesi atsikalbinėjęs, aš išklausysiu, ko tu iš tikrųjų dabar nori“ arba „Kai nustosi verkęs – galėsime pasvarstyti drauge, kaip susitarti“.
3. Kritika ir kaltinimai
„Ir kas gi šitaip daro?“, „Ir vėl privėlei klaidų!“, „Viskas per tave!“
Kritikos strėles deramai atmušti moka ne kiekvienas suaugusysis. Tad ko norėti iš vaiko, ypač kai jam pateikiame tokią kritiką, kuri nebepalieka vilčių nei apsiginti, nei pasitaisyti. „Taip niekas nesielgia“ – tai ne pastaba, o mamos verdiktas: ji vyresnė, ji žino daugiau, taigi vaikiška logika atremti jos konstatuotą faktą šansų nebelieka. Galima nebent aktyviai gintis – taip kyla mažųjų agresijos, beatodairiško neigimo pliūpsniai. Arba atsliūkina nusivylimas savimi ir tėvais: aš nevykėlis, per mane – vien nelaimės. Pastaroji reakcija – puiki dirva nepilnavertiškumo kompleksui.
Kaip to išvengti? Be abejo, kuo dažniau elgiantis priešingai: ne smerkti ir kritikuoti, o girti ir padrąsinti: „Na tai kas, kad šį kartą nepasisekė – tebus tai pamoka, kaip negalima daryti, o dabar pamėgink iš naujo – tau tikrai pavyks!“
4. Pašaipa ir pravardžiavimas
„Na ir Cekava Zosė gi tu!“, „Kitą kartą ir galvą atsinešti pamiršk, gerai?“
Jumoro jausmas – puiku, jei gebate šmaikščiai papasakoti juokingas istorijas, pasijuokti iš smulkių nesėkmių ir taikliu anekdotu nuginti blogą nuotaiką ar nejaukų slogutį. Tačiau pašaipa, sarkazmas, ironija ir pravardės iš pačių artimiausių žmonių lūpų – pats geriausias būdas įteigti vaikui, kad jis – tikras nevykėlis. Ar tikrai norėjote būtent tokio rezultato? Beje, nuo tokių juokelių apsiginti vaikams, dar neperpratusiems subtilių ironijos niuansų, telieka vienintelis būdas – įsižeisti ir ką nors piktai atsikirsti.
Todėl geriausias patarimas tėvams – palikti jumoro jausmą tik gerai nuotaikai, o priekaištus ar konstruktyvią kritiką išsakyti kitais būdais.
5. Tardymas
„Neišsisukinėk ir pasakyk tiksliai!“, „Tai kodėl vis dėlto tu taip padarei?“, „Jei nepasakysi – aš vis tiek sužinosiu!“
Taip, kartais tokius klausimus pateikti būtinai reikia. Taip, dažnai trūks plyš norime sužinoti atsakymus. Bet... arba mums, tėvams, stinga kvotėjų įgūdžių, arba vaikai vis dėlto nėra potencialūs nusikaltėliai, taigi panašaus stiliaus klausimai paprastai susilaukia vienodo atsakymo – tylos.
Galime juoktis iš amerikietiškų filmų ir juokingos frazės ištikus bet kokiai negandai: „Ar norėtum apie tai pasikalbėti?“, tačiau kai ji tariama tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir – svarbiausia! – nuoširdžiai domintis, kaip žmogus, kurio klausiame, jaučiasi, ji gali duoti stulbinančių rezultatų!
Vaikams dažnai būna sunku įvardyti savo poelgių priežastis. Bėgdamas į lauką neužrakino durų, nes paprasčiausiai pamiršo; sugadino mobilųjį telefoną, nes norėjo tik pačiupinėti, iš ko pagamintas jo ekranas; slapčia įsikišo į kišenę draugo žaislą, nes pats labai norėjo tokį turėti... Tarsi ir per menkos priežastys rimtiems nusižengimams, o iš audringos tėvų reakcijos aišku, jog jas paviešinus kils tik dar didesnis barnis, taigi... gal geriau tyla?
Tuo tarpu tėvams kur kas išmintingesnis kelias vis dėlto būtų prieš kaltinant padėti susivokti vaikui savo jausmuose. „Suprantu, kad tu nenorėjai, jog taip nutiktų, taigi dabar jautiesi labai nemaloniai. Tačiau gal vis dėlto padėtum man suprasti, kodėl tu pasielgei būtent taip? Ar apsvarstei, kad būtum galėjęs padaryti ir kitaip?..“ Tokia dialogo pradžia leistų tikėtis geresnių rezultatų.
6. Moralai
„Kiek kartų tau jau sakiau, kad jei prieš valgį nenusiplausi rankų – gali užsikrėsti ne tik kirminais, bet ir įvairiomis infekcinėmis ligomis...“
Manote, tokie žodžiai jūsų penkiametį išties paveiks? Vieną kartą gal ir privers suklusti, o vėliau... taps tik įkyriu triukšmu, kuris, deja, girdimas, bet neišklausomas.
Ir visai kas kita, jei savo pamokėlei pasirinktumėte kitą situaciją: tiesiog kalbėsitės ir abu kartu aptarsite, kodėl prieš valgį ar grįžus iš lauko reikia plautis rankas. Ne tada, kai moralu norėsite sugėdinti ir paprotinti vaiką, kuris ką tik bandė sėstis prie stalo nenusiplovęs rankų, o be jokios realios konfliktinės situacijos.
7. Patarimai
„O kodėl gi tau nepadarius va taip?“, „Man atrodo, kad daug geriau būtų daryti šitaip“
Pamokyti, patarti, padėti – jūsų pareiga. Tačiau ne pro šalį būtų atkreipti dėmesį ir į tai, ar to patarimo kas nors prašė. Mat net ir toks nekaltas dalykas vis dėlto dažnai išprovokuoja neigiamą reakciją – vaikai (ir ne tik jie!) patarimus suvokia kaip pasikėsinimą į jų savarankiškumą. Štai ir sulaukiame irzlaus „Pats žinau!“, „Ką tu išmanai?“
Pasak psichologų, kitam žmogui dalydami patarimus, kurių jis neprašo, parodome jam, koks jis nekompetentingas ir nenuovokus, o mes – protingesni, gudresni, pranašesni. Taip mūsų geri norai gali ne padėti, o tik suerzinti.
Štai kodėl kartais išmintingiau yra vaikui leisti keletą kartų suklysti, bet vis dėlto teisingą sprendimą atrasti pačiam, nei iškart paėmus už rankutės atvesti prie galutinio tikslo. O jei labai labai norisi pagelbėti – teks griebtis diplomatijos ir pasiūlymą pateikti taip, kad mažasis būtų tikras, jog sprendimą atrado ir priėmė pats: „Kadaise ir aš bandžiau kartoninį namelį suklijuoti taip, bet vis nepavykdavo. Tiesą sakant, nė nežinau, kaip reikėtų iš tikrųjų, bet jei pamėginsi kaip nors kitaip ir tau pavyks – būtinai parodyk ir man tą būdą, gerai?..“
