Karatistas? Dėdė policininkas? Gerai, kad ne visos vaikystės svajonės pildosi! Režisierius Vidas Bareikis: apie šeimą, O. Koršunovo bumą, gyvenimą „all in“ režimu ir Ernį iš „X-men'ų“

 „Per tuos neilgus nugyventus savo metus padariau išvadą, kad galiausiai visada lieki su šeima. Kalbu ne tik apie tuos, kurie vadinasi tėčiu, mama, žmona. Ne vieną kartą esu girdėjęs iš žmonių „Susitikau tą bičą... Tai yra mano šeima“. Tą patį Ainį Storpirštį aš galiu vadinti savo šeima, jis yra mano vaiko krikšto tėvas. Tai yra draugas, kuris perlipa per darbinius santykius, esame šeima“, - ilgai svarstę, apie ką dar nesamę kalbėję per ankstesnius interviu, nusprendėme, kad niekada nelietėme žodžio „šeima“.

Režisierius Vidas Bareikis, kuris sublizgo „M.A.M.A.“ apdovanojimuose visada išlieka kuklus ir, atrodo, nemėgsta sureikšminti titulų. Gavęs apdovanojimą už geriausią alternatyvią muziką jis skėlė vieną geriausių kalbų, kuri tik yra nuskambėjusi per lietuviškus muzikinius apdovanojimus. Galbūt, taiyra mano subjektyvi nuomonė, bet dar niekas taip emocingai nėra dėkojęs savo šeimai: režisierius padėkojo savo žmonai Jurgai Šeduikytei bei sūnui.

„Šeima – nesvarbu, kiek turi pažįstamų, gerbėjų, pasekėjų – kai tau skauda, kas atneša vaistą? Žmona, tavo artimiausias žmogus. Tėvai? Aš jaučiu, kad turime labai daug neiškalbėtų dalykų. Apie tai buvo ir spektaklis „Kelionė namo“. Manau, taip jaučiasi daugelis. Tikrai yra dalykų, apie kuriuos nepasikalbi su tėvais. Tai yra kompleksas: nors tau jau keturiasdešimt, bet prie tėčio jautiesi tarsi paauglys, - šypsojosi V. Bareikis. - Jis vis tiek sakys „Kokią čia radijo stotį klausai? Perjunk“. Yra tam tikrų neperžengiamų dalykų“.

REKLAMA

Vidas prisipažino, kad yra turėjęs kelis „išsikalbėjimus“ su savo tėvais, tačiau neišsakytų dalykų dar liko. „Nepaisant to, turiu labai gerą pavyzdį: dešimt dienų buvome išvykę atostogauti. Turime šunį. Kelias savaites neskambinęs tėčiui pasakiau, kad šuo lieka vienas. Jis iškart pasakė „Viskas gerai, važiuokite ilsėtis“. Tokie poelgiai parodo, kas yra šeima“, - kalbėjo V. Bareikis.

Vidas Bareikis (M. Krivičiaus nuotr.)  O kaip gi draugai, pretenduojantys į šeimos ratą?Jiems gali rytoj paskambinti: „Rytoj turime važiuoti į Rygą“. Pirmiausia, jis pasakys „Gerai“, o tik po to paklaus, kodėl. Bet visada yra tokių žmonių, kurie sakys, kad taip negalima, arba iškart užduoda klausimą „Kodėl?“.Neretai vis pasigirsta frazė „mūsų karta“? Tavo manymu, kokia ji yra?Tokiu atveju visi mini sovietinį režimą, visi mąsto, ar mus paveikė Sovietų griūtis, kokius ji mus suformavo. Kai viskas apsivertė man tebuvo penki metai. Pats nieko nepamenu. Tarkime, Jurga, kuri yra vyresnė, dar prisimena parduotuves be produktų, talonus... Aš, ačiū Dievui, to neprisimenu. Pamenu griūtį ir statymą, gerėjimą. Mūsų karta? Sakoma, kad esame prarastoji karta? Nesuprantu, kodėl. Gyvename laikais, kai žmonės kalba negatyviai, degantis kaimyno namas yra užkoduotas su šypsena. Taip jau yra, tai pastebiu, tai persekioja visur. Pats su tuo kovoju vidiniame kiemelyje. Aš taip suprantu: jei pats kažką keisiu santykiuose su artimu žmogumi, jeigu savo vaiką mokysiu teisingai, tai mano penkių kvadratinių metrų plotas bus švarus. Nepaisant to, kad kiti sakys, kad gyvename mėšlo krūvoje. Aš nesutinku. Tada pasigirsta „Lietuvis lietuviui – vilkas“, nesutinku. Nes mano artimi žmonės man nėra vilkai. Jeigu kiekvienas kuoptųsi savo kiemą, gal viskas būtų kitaip.Ar daug jėgų atima toks tvarkymasis savyje?Jėgų jis atima tiek, kiek kiekvienas jų turi – vienas daugiau, kitas mažiau. Daugiau toks tvarkymasis atima valios pastangų. Prisiversti yra sudėtinga, todėl būtinas yra režimas. Visada stengiuosi jį turėti. Sportuoju, nors ryte būna sunku keltis... Vis prisimenu „Velnias, juk aš teatre dirbu, galėčiau nuo vienuoliktos valandos darbuotis“. Vis vien kiekvieną rytą vežu vaiką į darželį, pats lekiu vėliau į sporto klubą, o kai pasiimu sūnų iš darželio jis man sako „Žiauriai tingiu“. O aš jam sakau, kad nuvežęs jį į darželį atplušau dvi valandas, pasiūlau nesiskųsti, nes esame kartu, sunku dabar, o vakare pramogausime. Jeigu vakare sėdėčiau su alaus bokalu ir jam sakyčiau „Varyk į būrelį“, tai, manau, kad motyvacijos jis savyje rastų kur kas mažiau... Žinai, manau, visi brendimo dalykai pasireiškia tuo, kad supranti, jog nieko nežinai. Kuo toliau, tuo vis rečiau man norisi kažkam pabyloti, kaip reikia gyventi. Gyvenkite kiekvienas taip kaip norite. Man svarbu, kaip aš gyvenu, kad man yra faina. Taisyklė yra paprasta: nedaug mums duota laiko, kodėl jo neišnaudoti „all in“. Stenkis tobulėti, Ką čia daugiau veikti? Zyzimui nėra laiko.Jau kadangi pabrėžei, kad dirbi teatre, kaip bręsti jame?Pirmiausia, pasikeitė požiūris į kitos kartos žmones. Kai tik atėjome į teatrą su „No Theatre“ - tai buvo paaugliškas protestas „Seniai – l***ai“...Tai jautėsi... Jūs tyčia tai darėte.Taip, sąmoningai. Bet tada patys nežinojome, ką norime pasakyti, bet jautėme tam poreikį. Esi norintis kažką pasakyti, todėl varai tokią paauglišką liniją. Tam nėra paaiškinimų. Mūsų darbas „Kaligula“ pažymėjo „No Theatre“ penkmetį. Ainis pasakė po premjeros: „Žiauriai džiaugiuosi, kad visi kartu atėjome iki šio etapo, kai vis dar malame šūdą, bet žiūrime į tai filosofiškai“. Tai man labai patiko, nes tai reiškia, kad visas rokenrolas, ugnis yra neprarasta. Visi nori būti kartu, visi išlaikė avantiūrizmą ir protestą savo viduje, tačiau jau sąmoningai nori kažką pasakyti apie būtį, gyvenimą. O dėl kitos kartos žmonių? Kuo toliau, tuo dažniau tenka dirbti su vyresniais. Jaunimo teatre dirbame su aktoriais, kurie tiktų man į tėvus ir senelius, matau, kaip jie dirba, aiškinasi situaciją. Ten, kur aš matau šiuolaikinį pilotą, jie būtinai įžvelgs Darių ir Girėną... Tai yra smagu. Nenoriu, kad teatras būtų savitikslis, nenoriu, kad teatras būtų uždaras organizmas, sau, su savomis taisyklėmis. „Štai kokie mes teatralai“ - ypatingi? Nieko čia nėra ypatingo. Teatras yra lygiai toks pats paprastas ir lygiai toks pats magiškas, kaip krepšinio rungtynės. Fotodiena.lt/Edvardo Blaževičiaus)" class="articlePhoto">

REKLAMA

Ir tai man sako žmogus, baigęs režisūrą Maskvoje?

Taip. Teatras yra toks pats magiškas, kaip savo darbu užsivedęs stalius, darantis fantastišką kūrinį. Tik su teatralais yra vienas skirtumas – kai susitinka du teatralai, žinai, apie ką jie šneka? Apie teatrą. Susitinka teatralas su kaimynu, apie ką jie kalba? Apie teatrą. Nes visi teatralai yra žiauriai egocentriški. Yra jaučiamas didelis susireikšminimas. Yra muzika, yra kinas ir yra teatras, kuris iš visų šių dalykų būtų keisčiausias ir uždariausias. Muzika - „Varom į koncą. Na, varom“... Muzikoje yra kur kas mažiau šansų apsvilti su kokia nors nesąmone. Kinas - „O, nuvarysiu į kiną, faina“. Teatras - „Į teatrą?“ Arba su rekomendacijomis, arba jį statė tavo guru režisierius, arba vaidina tavo dievinamas aktorius. Yra žmonių, kuriuos kviečiu į savo spektaklius. Pats juos klasifikuoju: šitam „Kovos klubas“ turėtų patikti, bet į „Kaligulą“ aš jo tikrai nekviesiu, nes jam ten gali nepatikti. Juk dar būna žmonių, kurie sako: „Į teatrą? Juk ten tik rėkia, garsiai šneka ir visi kažkokie keisti“. Praėjusiais metais Latvijoje buvo mano „Eurovizija“ ir „Kaligula“ Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad į abu šiuos spektaklius galiu kviesti įvairiausius žmones – tiek tuos, kurie dievina teatrą, tiek tuos, kurie jo nesupranta. Uždarumas man labai nepatinka... Taip neįdomu. Tačiau turime daug vertintojų, kritikų, kurie pasveria, jeigu daiktas bus įdomus ir atraktyvus žiūrovui, tai čia jau bus popsas. Tai, pasak jų, masinis dalykas. Jeigu spektaklis bus „žostkas“ avangardas, taikantis į labai aukštas formas – jį supras trys žmonės ir tai bus labai „krūta“. Nesąmonė. Su tuo nesutinku.

Ar pameni pirmą spektaklį, kurį pats pamatei?

Patį pirmą? Normalų? Iškart prisiminiau kažkokį vaikišką „Lėlės“ teatre žiaurų, kurio metu kažkas kažkam pjovė ranką, galvą... Tai buvo kažkas pagal lietuviškų pasakų motyvus. Normalų? Pamenu, kad mane vesdavo Dalia Tamulevičiūtė į diplominius egzaminus, pamatydavau kažką gimstančio. Man labai įstrigo Rolando Kazlo kurso baigiamieji. Jau tada šis kursas labai išsiskyrė iš kitų. O vėliau? Išduosiu: mano gyvenime buvo Oskaro Koršunovo etapas. Tuo metu tik baiginėjau mokyklą, buvo O. Koršunovo spektaklių bumas. „Romeo ir Džiuljetą“ esu matęs 28 kartus, „Meistrą ir Margaritą“ - 32 kartus, „Vaidinant auką“ - 30 kartų. Tiksliai žinau skaičius, nes ėjau tiek, kiek jie buvo rodomi. O dabar...

REKLAMA

O dabar režisierius gali eiti į spektaklį, kaip žiūrovas?

Sunkiai. Ar gali žurnalistas skaityti kažkieno straipsnį, kaip paprastas žmogus? Teoriškai gal ir gali, bet mintys visada sukasi. O režisieriui eiti į spektaklius norėtųsi daugiau, bet dažniausiai nebūna tam laiko – daug dirbi. Taip jau yra su mumis. Pats kartais pasižiūriu į telefonų kontaktų sąrašus, kuriame dauguma aktoriai, režisieriai, kvieti juos kur nors, o jie tau sako, kad negali dėl repeticijų. Lygiai taip pat ir pas mane – iki balandžio diena dienon sudėliotos repeticijos. Tačiau žiūriu daug įrašų, būtų ydinga stebėti tik Lietuvos teatro pasaulį, nes nereikia užsisukti vienoje vietoje. Nauji vėjai yra būtini, nes žmonės mėgsta užsidaryti ratuke, o laikui bėgant jie viską pradeda vertinti tik pagal jo turinį...

Nuo ko pradeda režisierius spektaklį?

Pirmas žingsnis: medžiaga. Pasiimi kokią nors knygą, pjesę, istoriją... Nesvarbu, į tavo rankas patenka dalykas, kuris tave inspiruoja. OK, pabandykime su paprastu pavyzdžiu. Štai ant stalo turime duoną. Aš režisierius. Sėdžiu, valgau, galvoju: „Duona. Reikėtų padaryti spektaklį apie duoną. Niekas nėra daręs. Ką čia galėčiau sugalvoti? Duona, duona...“ Yra du keliai: arba aš vienas pasidarysiu visus namų darbus, arba aš tai galiu daryti kartu su aktoriais. OK, pirmiausia lendu į „Google“, pasižiūriu „Wikipedijoje“, ką reiškia duona. Pasiieškau, kas pirmą duonos kepalą iškepė. Išsiaiškinu, kiek telpa į vieną žodį „Duona“: kas yra „mūsų duona kasdieninė“, kaip „duoną dalino“. Pasižiūriu kokių nors absurdų apie duoną. Tada galvoju: „Gerai, darysiu „Duoną“. Nusprendžiu, jog man nereikia per daug apsikrauti, todėl statysiu spektaklį su vienu aktoriumi Mantu Stankevičiumi. Skambinu tau. Sakau „Labas, turiu mintį. Noriu daryti spektaklį apie duoną“. Tu sakai: „Duona, tu gal išprotėjai? Kam ji įdomi?“ Tada aš vėl sakau: „Ne, tu nesupranti. Atknisau tokį dalyką, suvesim su tuo, kad duona su Kristum ir dar darysim tokį fantastinę prielaidą, kad tuojau duonos neliks ir žmonės mirs badu“. Tu klausi: „O koks čia žanras?“ Aš: „Čia, žinok, bus komedija. Žiūrovams bus faina, vešime spektaklį per Lietuvą“. Tu: „Gerai, susitinkame“.

REKLAMA

Susitinkame, aš tau priknisu protą apie duoną ir liepiu tau rytojaus repeticijai pasigalvoti, kokią nors improvizaciją, kaip gaminama duona. Kaip nori. Tu juk aktorius, eini namo, ten „guglini, jutubini“, kaip ta duona gaminama. Kitą dieną kažką atneši, parodai man, jeigu man tinka – OK, jau kažką turime. Taip ir susiklijuoja. Štai ir papasakojau, kaip darytume spektaklį nuo nulio. Vėliau pasikviečiame dramaturgą, kuriam parodome visus etiudus ir paprašome, kad jis viską surištų. Jis iš to padaro pjesę, vėliau pasikvieti kompozitorių, kuris pasako „Gal darome su liaudies muzika? Nes man duona asocijuojasi su kočėlais“. Taip gimtų spektaklis, jei jį darytume „iš lempos“. Taip dariau spektaklį „Telefonų knyga“. Jis taip ir gimė. Pas aktorius atsinešiau telefonų knygą ir pasakiau, kad tai yra mūsų tema. Tada supratome: „Šakės, juk telefonų knyga yra atgyvena, geriausiu atveju ją galėjai rasti pas močiutę namie“. Mąstymai atvedė prie tokių dalykų kaip „Sega“, „Tamagochi“, VHS...

Kitu atveju gali paimti pjesę, tarkime „Kaligulą“. Aš ją skaitau ir man kyla įsivaizdavimas, kaip tai galėtų atrodyti scenoje. Tada ruoši kadruotes, ruoši namų darbus. Kai viską turiu skambinu kolegoms ir tris mėnesius stengiuosi išaiškinti savo viziją. Rusijoje man mokytojas yra sakęs, kad režisieriaus profesija yra labai žemiška, paprasta. Tai yra pagrindinis bičas, kuris suserga idėja, kuri jam yra žiauriai svarbi, ir sugeba „užparinti“ naudingus aplinkinius. Turėdamas gerą komandą galėtum labai daug nedaryti... Mano mokytojas tiesiog nuvainikavo režisieriaus profesiją. Privalai būti organizatorius, komunikatorius, kuris dega idėja. Pats žinau, kad yra labai sunku dirbti aktoriams, kurie patenka pas režisierių, kuris nedega. Jis ateina: „Tai darysim apie duoną. Nežinau, ar tai yra gera mintis. Kaip tu manai?“ Tada galvoje kyla klausimas, kodėl tu mane čia pasikvietei. Svarbiausia yra ugnelė.

Ar nors kartą režisierius yra bandęs režisuoti savo gyvenimą?

Jis bando tai daryti nuolat. Tai yra pati šlykščiausia profesinė liga. Vieną kartą save pagavau sėdėdamas vakarėlyje: „Per garsiai muzika groja, nejauku visiems, reikėtų truputį patildyti, o šviesą reikėtų išjungti, nes ji gerai kala, „intymiakas“ būtų geriau, o siena kokia tragiška“. Ir tik po to susivokiau, kad režisuoju. Tai vyksta nuolat. Gyvenimas – kaip spektaklis. Visada Jurgai sakau „Tu esi dainininkė, turi fainą balsą, vat, jėga. Aš tai dainuoju savo stilimi, niekada nedainuosiu, kaip tu. O režisūra yra amžinas žmonių „parinimas“, kas čia per profesija?“ O tada ji man atsako: „Eik tu, kokia čia iš manęs dainininkė, o, vat režisūra...“ Tai yra požiūris iš šono. Privalai sužinoti jį norėdamas normaliai įvertinti savo darbą.

REKLAMA

O šeimą surežisuoti galima? Visi ten turi savo vaidmenis...

Galima sutarti taisykles improvizacijai, nes gyvenimas nėra spektaklis. Gyvenime galime pasiskirstyti vaidmenimis: tu vaidinsi žurnalistą, o aš – režisierių, kuris duoda interviu. Bet, kas gali nutikti po akimirkos, nežinome nė vienas. Gal tu įžeisi mano artimą žmogų, o aš tau už tai duosiu į galvą, arba atvirkščiai, o gal mašina įlėks į kavinę... Tai yra absoliuti improvizacija. Jeigu tai būtų spektaklis, tai nebūtų gyvenimas. Sulaukęs pasiūlymo iš vieno Lietuvos teatro kurti pas juos pasakiau, kad man reikia laiko, kad susivokčiau, ką noriu veikti. Susitikęs savo draugę paprašiau patarimo. Ji man patarė nuoširdžiai užduoti sau klausimą „O ką dabar noriu daryti?“ Tada aš pasakiau, kad norėčiau ramiai nuvažiuoti pasikeisti žiemines padangas, norėčiau su sūnumi nueiti į kiną, norėčiau tai daryti, bet nenorėčiau statyti apie tai spektaklio. Tai ir buvo atsakymas. Tada išvažiavome atostogauti, pailsėjau, pajutau kūrybinį alkį ir atsakymas pats atėjo. Kartais tiesiog norisi gyventi, o ne statyti spektaklį apie gyvenimą. 

Kokia tau yra pati skaudžiausia visuomeninė tema?

Šiuo momentu? Kadangi dabar dirbu su spektakliu „Geras žmogus iš Sezuano“ man sudėtinga yra suprasti, kodėl yra sunku vienas kitam būti geru. Niekaip nepagaunu. Tai yra paradoksas. Niekaip nesuprantu, kodėl yra tiek daug stabdžių, nors pats nori būti geras, kiti nori būti tau geri... Tai yra Rytų Europa. Gal mūsų gyvenimo taisyklės yra nesveikos? Jeigu darai kažką gero, tuoj visi pradės įtarinėti, kad kažko nori. Kai pamatai, kad artimam pasisekė, pirmiausia jam supavydi, o po to tik pamąstai, kad reikėtų kartu pasidžiaugti. Kiek būna situacijų, kai išgirsti „Na, pavydžiu tau... Gerąją prasme, bet pavydžiu“. Kodėl tai negalėtų būti „Eina sau, džiaugiuosi už tave“. Smulkmena, bet vis vien. Nejaugi taip sunku daryti gerą?

Pačiam pavyksta išlikti geram?

Žinai, nėra šventųjų. Būtų nesąmonė, jei tokių būtų. Tas žmogus turėtų sklęsti ore. Aš netgi šiandien galiu pasakyti, ką padariau negerai: aš užtęsiau savo repeticiją, todėl vėlavau nuvežti savo sūnų į breiko treniruotę. Mes įlėkėme į ja, kai vaikai jau repetavo būsimą pasirodymą. Vaikas supanikavo, dėstytojas: „Vėluoti yra negerai“. Vaikas turėjo ateiti anksčiau, jam reikėjo laiko pasiruošimui. Aš „susifail'inau“. Nenužudžiau žmogus, bet... Mes neturime to trigerio, kuris leistų greitai apsispręsti, ką daryti – padėti į bėdą patekusiam, ar nueiti pro šalį. Nesame super herojai, kurie sustotų ir išsiaiškintų situaciją vietoje, ją išgelbėtų. Stengiuosi dažnai klausyti savo intuicijos ir stengiuosi nedaryti taip, kaip nenorėtum, kad tau darytum. Kaip tėveliai mokė.

REKLAMA

O vaikystėje kuriuo super herojumi svajojai būti?

Nuo pat vaikystės man yra labai sudėtinga su klausimais „Kokiu dainininku norėjai būti“, „Kokiu aktoriumi?“ Niekada neturėjau dievukų. Ant sienos kabėjo įvairiausių plakatų, bet... Man labai patinka Ernis iš „X-men'ų“. Nes jis yra kietas vyras. Jis yra teisingas čiūvas.

Bet jo charakteris pošlykštis... Neįsivaizduoju jo režisieriumi.

Nebent – despotas. Jo galia gera. Jis nemiršta.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų