Alvyda Bajarūnaitė ir Ramūnas Grumbinas, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Kalbotyra, kaip ir kiti mokslai, stebi, aprašo, paaiškina, bet nenormuoja, nenurodinėja, nesipiktina, pabrėžia Lietuvių kalbos instituto kalbininkė Loreta Vaicekauskienė. „Kodėl kyla klausimas, kad kalbą vartoti reikia leidimo? [...] Tai sena sovietinė tradicija – leisime arba neleisime. Kokio leidimo gali reikėti kalbėti lietuviškai, kai visi sakome, kad kalbą reikia saugoti, reikia, kad ji išliktų?“ – pastebi mokslininkė.
Jos teigimu, vienoda kalba gali būti vadovėlyje, todėl piktintis įvairiais vartosenos variantais negalima: „Būtent todėl baugiai skamba, kai imamasi automatiškai taisyti stilių. Stilius yra individo dalis, o jei mes visus sakinius norminsime ir kišime į vieną formą, kokia mūsų viešoji vartosena bus nuobodi.“
Kalbos technologijų bendrovės „Tildė IT“ užsakymu atlikus visuomenės nuomonės apklausą, paaiškėjo, kad kas antram Lietuvos gyventojui kalbos klaidos įmonių interneto svetainėse, dokumentuose ar reklamoje asocijuojasi su prastu bendrovės įvaizdžiu. 63 proc. gyventojų nuomone, taisyklinga rašyba turėtų vienodai rūpintis tiek verslo, tiek valstybinių institucijų atstovai. Vis dėlto verslui žmonės atlaidesni: 29 proc. apklaustųjų mano, kad labiau kalba turi rūpintis valstybinės institucijos, ir tik 4 proc. – kad verslas. Pasak „Tildės biuro“ direktorės Renatos Špukienės, dažniausios klaidos – supainiotos raidės ar giminės, netinkamai vartojami linksniai ir svetimybės.
– Ponia Vaicekauskiene, kaip yra, kad valstybinių institucijų kalboje, raštuose, dokumentuose vis dar pasitaiko klaidų?
– Visų pirma mane nustebino, kad daromas skirtumas tarp valstybės ir privačių įmonių. Tokio klausimo net negalima kelti. Tiesiog kalbama apie žmogų, kuris turi rašyti daug ir greitai. O kai jis rašo daug ir greitai, rašybos, korektūros klaidų visada pasitaiko – tai visiškai normalu.
– Kolegos pastebi, kad net ir žinomuose žurnaluose galima aptikti didelių kalbos kultūros, gramatikos klaidų, jau nekalbame apie skyrybą. Ar taip yra, nes dabar apskritai atlaidžiau žiūrima į lietuvių kalbos skyrybą ir pačią kalbos kultūrą?
– Dabar žiūrima gerokai griežčiau, tikrai ne atlaidžiau. Bet pagrindinis dalykas, kurį aš, kaip mokslininkė, turiu pasakyti, – nėra reikšmės be vartosenos, nėra formos be vartosenos. Nors kai kas sako, kad jį baisiai piktina vienoks ar kitoks vartojimo faktas, to negalima vadinti kalbos iškraipymu – tai mūsų kalbos faktai, mūsų kalbos vartosena. Jei ta forma randasi vartosenoje, vadinasi, ji yra mūsų kalbos. Būtent todėl baugiai skamba, kai imamasi automatiškai taisyti stilių. Stilius yra individo dalis, o jei mes visus sakinius norminsime ir kišime į vieną formą, kokia mūsų viešoji vartosena bus nuobodi. Gera pagalba yra korektūra, rašyba, kurią mes vis tiek vienodiname, kad būtų lengviau, paprasčiau, akis pripranta prie tos formos. Bet stilių arba leksiką pagal kažkieno nutarimą sprausti į vienus rėmus jau atrodo ganėtinai pavojinga.
– „Ryto garsų“ klausytojas pastebi, kad dabar visi kalba netaisyklingai, ypač sporto komentatoriai. Jo nuomone, negalima sakyti „pražanga Jankūnui“.
– Žinoma, kad galima. Nėra formos, reikšmės be vartosenos. Jei vartosenoje, kaip teigia klausytojas, visi dabar taip sako, tada jis pats sau prieštarauja. Jei visi taip sako, tai – mūsų kalbos dėsnis ir mūsų kalbos faktas. Čia ta pati sąlyga, kaip ir rašant tekstus: reikia daug, greitai ir spontaniškai reaguoti. Jei besipiktinantis žmogus pasektų savo kalbą, kai yra emocijos, greitis, reakcija, jis irgi aptiktų tokių dalykų ir tokių pasakymų, kurie iš esmės irgi dėsningi. Pavyzdžiui, piktinamasi pasakymu „atstovauti kompaniją“ vietoj „atstovauti kompanijai“. Bet tai irgi labai normalu – kalba visada veikia analogijos principu. Kadangi sakoma „reprezentuoti ką“, atsiranda ir „atstovauti ką“. Tai paprasta, normalu, gali būti du variantai, netgi prie jų nereikėtų kabinėtis.
– Kalbininkai dažnai sako, kad žurnalistai, kalbantys viešumoje, turėtų kalbėti idealiai. To paties tikimės iš politikų, visuomenės veikėjų, verslininkų. Ar reikėtų taip stengtis?
– Ko reikėtų, sprendžia pati bendruomenė, visuomenė. Jei visi nori, kad taip būtų, vadinasi, žmonės stengiasi ir taip bus. Bet aš, kaip mokslininkė, galiu pasakyti, kad šis reikalavimas ateina iš nemokslinio požiūrio į kalbą, kad kalba turi būti vienoda, kad joje variantų negali būti. Bet vienoda kalba gali būti vadovėlyje.
– Viena jūsų domėjimosi sričių yra jaunimo kalba. Kaip dabar ji keičiasi?
– Negaliu pasakyti, kaip keičiasi, nes mes tik dabar pradėjome jaunimo kalbos tyrimus, anksčiau tokių tyrimų nebuvo. Bet kad jaunimo kalba kitokia, kad ji – visai kita kalbos atmaina, tikrai taip. Ypač įdomu, kad ji skiriasi nuo bet kokios kitos kalbos ar tarmės. Ji nėra gimtoji, paveldėta iš tėvų. Ji yra susikurta tos amžiaus grupės. Mes visi savo tarmę ar bendrinę kalbą esame tarsi perėmę iš ankstesnės kartos. O jaunimas kalbą susikuria tam tikriems tikslams. Pagrindinis tikslas – atsiskirti nuo suaugusiųjų, todėl ji yra kitokia.
– Vadinasi, mes turime ją toleruoti ir nesipiktinti, kai sakoma „tipo“, „vienžo“ ir pan.? Beje, laidos klausytojas mano, kad ypač erzina „mykimas“ kalbant.
– Apskritai manau, kad [netinkamas] pats klausimas, ką turime toleruoti, ko neturime, kaip turime kažką įgalioti kalbėti vienaip ar kitaip, toks galios, valdžios požiūris į kitą ir kitokį, o ne į save (niekas savimi taip labai nesipiktina, kaip kitais). Sakysim, aš galiu piktintis jumis, kaip žurnalistais. Jūs, kaip žurnalistai, klausite, ar mes turime leisti jaunimui taip kalbėti. Galime šitai ilgai tęsti: galime leisti, galime neleisti. Jei norime erzintis, piktintis ir taip gyventi, galime gyventi. Bet jaunimo kalba, kaip buvo, taip ir bus kitokia – tikrai atsipūskime. Beje, „mykimai“ būdingi sakytinei kalbai, o ne jaunimui. Jie užpildo pauzes, kol žmogus ieško minties, kai kalbama kažkokiu sudėtingesniu klausimu, sudėtingesne tema. Taip užpildomos pauzės, kad iš kalbėtojo neatimtų žodžio. Viskas, net vadinamosios šiukšlės, turi savo funkciją.
– Mums paskambinęs žmogus teiraujasi, kodėl pavardės rašomos originaliai, nelietuvinamos.
– Čia visiškai atskira tema. Pasiūlyčiau pasimokyti ir imti pavyzdį iš jaunimo. Jaunimui tai ne problema, nes jie mokosi kitų kalbų. Taigi reikėtų mokytis kalbų, reikėtų gerbti tą žmogų, kurio tapatybės dalis yra pavardė, ir neiškraipyti jos perrašinėjant.
– Susidaro įspūdis, kad Jūsų požiūris į kalbą gana liberalus. Turbūt turite ne vieną oponentą ir tarp kalbininkų?
– Nevadinčiau jo liberaliu. Jei mes išeitume iš Lietuvos konteksto, pamatytume, kad tai normalus mokslininko požiūris. Ką daro bet koks mokslas, ne tik kalbotyra? Jis stebi, aprašo, paaiškina. Tai, ką aš kalbu, yra atsiradę iš stebėjimų, analizės. Mokslas nėra normuojantis, nurodinėjantis, besipiktinantis. Taigi mano požiūris yra mokslinis, o ne liberalus. Taip, oponentų yra, nes Lietuvoje dar daug senųjų, normatyvinių gramatikų atstovų.
– LRT „Facebook“ paskyroje gavome klausimą, kodėl leidžiama vartoti žodžius „motyvuotas“, „edukacija“, „aplikuoti“?
– O aš norėčiau paklausti, kodėl kyla klausimas, kad kalbą vartoti reikia leidimo? Šitai mūsų bendruomenėje itin ryšku. Tai sena sovietinė tradicija – leisime arba neleisime. Kokio leidimo gali reikėti kalbėti lietuviškai, kai visi sakome, kad kalbą reikia saugoti, reikia, kad ji išliktų? Taigi kalbėkime. O tarptautiniai žodžiai, jei jau klausiama, yra skirti kažkam, kam reikėjo tokio stiliaus. Jie turi rimto, mokslinio, dalykinio teksto atspalvį ir turbūt yra skirti ne vaikams, o platesnei visuomenės grupei.
– Bet juk yra ir lietuviškų žodžių, kuriais galima pakeisti tarptautinius. Jei leistume tarptautinius žodžius, pamirštume lietuviškus. Ar reikėtų „marketingą“ keisti į „rinkodarą“ ar „menedžerį“ į „vadybininką“?
– Niekados nepamirštume. Grįžtu prie tarptautinių žodžių – kalba nėra vienoda, visos kalbos yra variantiškos. Kalba turi variantų tam, kad parodytume skirtingą stilių (oficialų ar neoficialų), skirtingą kalbėtoją (pagal amžių, socialinį statusą). Tyrimai rodo, kad, į vieną vietą surinkus 30–60 žmonių grupę, jie mėgins atsiskirti, be kita ko, ir kalbėti skirtingai. Kodėl mes turime prašyti leidimo tam, kad sukurtume savo terminą? Jei tam, kas tą žodį vartoja, žodis yra reikalingas, tegu ir vartoja. Be abejonės, žmonės ieškos lengvesnio, suprantamesnio, aiškiau ištariamo, jeigu toks yra. Jei neras, paliks svetimą, pasiskolintą. Visos kalbos turi skolinių, lietuvių kalba – taip pat.
– Vadinasi, dramatiškos padėties nėra? Turime prisitaikyti ir visi tegul kalba, kaip nori?
– Nė vienas nekalba, kaip nori. Jei pasektumėte tą patį žmogų skirtingose situacijose, pamatytumėte, kad jis keičia savo kalbą: vienaip kalba su draugais, kitaip – į eterį. [...] Nesakau, kad reikia dramatizuoti.
