Vaikai, kaip ir suaugusieji, augdami susiduria su įvairiomis sunkiomis, kartais nekontroliuojamomis situacijomis, gyvenimo pokyčiais, su kuriais jie turi susidoroti. Kaip tėvai gali padėti vaikams išgyventi krizes, ką jie turi daryti, „Žinių radijui“ papasakojo vaikų psichologė Milda Karklytė. Pasak jos, vienas svarbiausių dalykų – kalbėti su vaikais apie jų emocijas ir mokyti juos emocijų raiškos.
„Jeigu mokome vaiką emocijų raiškos, emocijų pažinimo, jau nuo keturių – penkerių metų vaikas, kad ir nepasakys „man yra krizė“, bet tikrai gali pasakyti „mama, man yra blogai, man yra liūdna, iš manęs tyčiojasi, ant manęs rėkia“ – jis jau gali įvardinti ir mums bus žymiai lengviau į tai reaguoti“, - laidoje „Mano sveikata“ kalbėjo M. Karklytė.
Tad psichologės teigimu, labai svarbu kalbėti su vaikais ne tik apie tai, ką jis veikė mokykloje, bet ir apie tai, kaip jis jautėsi ir kaip tie jausmai kito. Tada galima pasiūlyti vaikui, kaip jis galėtų elgtis tam tikrose situacijose – taip vaikui bus sukuriama savivertė, nepriklausanti nuo išorės.
Psichologė išskiria pagrindines krizes vaikams – naujagimio krizė, pirmųjų metų krizė, trečiųjų metų krizė bei mokyklos krizė, taip pat – paauglystės krizė. Naujagimio krizė, aiškina psichologė, – tai visų vaiko poreikių reiškimas verkimu. Čia M. Karklytė pataria reaguoti į verkimą ir besąlygiškai ieškoti, dėl ko vaikui yra negerai.
„Tikrai būtų neteisinga galvoti: „na nieko, jis paverks ir nusiramins. Aš uždarysiu duris ir jis nebeverks“. Ką mes tokiu dalyku gauname? Vaikas gal ir nusiramina, tačiau jis nusivilia pasauliu, galvoja, kad jis nėra saugus ir kad jam niekas nepadės, jeigu bus sunku“, - pasakojo M. Karklytė.
Pirmųjų metų krizės metu vaikas ima viską daryti pats – atidarinėja stalčius, pats valgo, ima viską, kas papuola, o tėvai kartais, psichologės teigimu, nebūna pasiruošę tokiam pokyčiui.
„Ką mes geriausia galime padaryti – leisti jam tą patirti, leisti jam būti savarankišku, pakraustyti stalčius, sugriauti kažkokį pastatytą namą, net jeigu jį ilgai kūrėme. To, ko mes negalime leisti vaikui, jam turėtume nesuteikti galimybių – tuos daiktus turėtume paimti ir patraukti. Tai, ką vaikas mato, turi galėti tyrinėti pasaulį“, - kalba psichologė.
Labai svarbu, išskiria M. Karklytė, vaikui leisti būti savarankiškam – valgyti pačiam, mokytis vaikščioti, užsidėti kepurytę ar kažką daryti pagal jo jėgas, taip skatinant vaiko savarankiškumą. Parengė Ieva Kazlauskaitė
