Pokalbio metu pasidalinta ne tik profesinėmis įžvalgomis apie milijardinio biudžeto valdymą bei 2008 metų krizės pamokas, bet ir atvirai atskleistas asmeninis požiūris į turto prasmę, korupcijos kainą ir pasirinkimus, kurių neįmanoma įvertinti eurais.
Kodėl vis dar vengiame kalbėti apie pinigus?
Laidos vedėja pastebi, jog lietuviai apie pinigus dažnai kalba nenoriai, nors ši tema lydi kiekvieną kasdienį sprendimą – nuo vaikų auklėjimo iki valstybės valdymo. I. Šimonytės teigimu, ši baimė turi gilų istorinį bei psichologinį pagrindą, kylantį iš sovietinio auklėjimo bei pačios pinigų prigimties.
Kalbėdama apie tai, kodėl visuomenėje vis dar išlieka tam tikras tabu ar nejaukumas svarstyti finansų klausimus, I. Šimonytė atkreipia dėmesį į auklėjimo palikimą ir objektyvų pinigų ribotumą:
„Nemažą dalį mūsų ir auklėjo taip, kad pinigai yra kažkas apie ką nelabai padoru kalbėti. Gal dėl to, kad tie pokalbiai labai dažnai yra sudėtingi, todėl, kad pinigai turi tą savybę, kad jie paprastai visada yra labiau riboti negu mūsų norai ir negu tai, ką mes norėtumėm apskritai gyvenime padaryti, nusipirkti, įgyvendinti ir taip toliau.“
Ji pabrėžia, kad kalbos apie finansus žmones iškart įvelia į apribojimų svarstymą, o tai sukelia psichologinį diskomfortą. Be to, visuomenėje trūksta bazinio finansinio ugdymo.
Lietuvos ekonomikos šuolis: „Nebūčiau patikėjusi, kad taip gyvensime“
Diskusijoje apie Lietuvos pažangą I. Šimonytė pabrėžia, kad legenda apie pažadus „po kelerių metų gyventi kaip Švedijoje“ tebuvo ironija. Skandinavijos šalių sėkmės pamatas – didžiulis visuomenės pasitikėjimas vieni kitais.
Vertindama Lietuvos nuvažiuotą kelią per tris nepriklausomybės dešimtmečius, buvusi premjerė prisipažįsta esanti didelė optimistė:
„ Visada tokia buvau ir labai tikėjau Lietuvos nepriklausomybe, bet jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad mes po 35 metų gyvensim taip, kaip gyvenam dabar, tikrai būčiau nepatikėjusi... Jeigu man konkrečiai būtų parodę šios dienos Lietuvą, būčiau pamaniusi, kad čia kažkokia valstybė iš filmo, o ne ta, kurioje būsim tik po 35 metų.“
Ji atkreipia dėmesį į stulbinantį Lietuvos verslo, technologijų ir jaunimo pasiektą lygį, kuriančius tarptautinius vienaragius:
„Šiaip bendra ekonomine prasme – kalbant apie tai, kokius verslus dabar turim, kokius vienaragius sugebam sukurti ir ką jaunimas Lietuvoje daro – aš esu didelė optimistė.“
Visą pokalbį galite išgirsti čia:
Karjeros pradžia Finansų ministerijoje
Pradėjusi dirbti Finansų ministerijoje 1996 metais dar studijuodama magistrantūroje, I. Šimonytė pasirinko mokesčių sritį, kuri daugeliui atrodė nemaloni ir sausa.
Prisimindama savo pirmosius žingsnius valstybės tarnyboje ir priežastis, padėjusias laimėti konkursą bei sparčiai kilti pareigose, ji atskleidžia tuometinį išskirtinumą:
„Dabar gal labai keistai skamba, bet mano pagrindinis ir didžiausias privalumas prieš kitus žmones buvo tai, kad aš mokėjau anglų kalbą. Tai buvo didžiulis konkurencinis pranašumas ir daug žmonių, kurie tuo metu kalbėtų angliškai pakankamai laisvai Finansų ministerijoj, net nebuvo.“
Anglų kalba leido iškart bendrauti su užsienio konsultantais bei įsitraukti į pasiruošimą deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje.
Politikų atlyginimai ir kanceliarinės lėšos: kodėl I. Šimonytė jų nenaudoja?
Pokalbyje paliesta ir politikų atlyginimų bei vadinamųjų kanceliarinių lėšų tema. I. Šimonytė pastebi, jog visuomenė labai emociškai reaguoja į nedideles, buitiškai suprantamas sumas, tačiau nesigilina į didžiulius biudžeto srautus.
Aiškindama, kodėl visuomenės dėmesys dažniausiai nukrypsta į smulkias išlaidas, ji sako:
„Žmonės neaptarinėja, pavyzdžiui, kelių milijardų papildomos skolos – apie tą penkių milijardų biudžetą mes nelabai suprantame. O štai tuos 50 000 suprantame, nes milijardų nulių skaičius jau yra sunkiai suvokiamas, o čia nulius dar gali suskaičiuoti.“
Būtent dėl šios priežasties I. Šimonytė priėmė asmeninį sprendimą apskritai nenaudoti parlamentinių lėšų:
„Aš išvis nenaudoju šitų pinigų, niekada nenaudojau ir ne dėl to, kad galvoju, kad tai yra blogai. Tiesiog taip taupau savo laiką. Jau esu priėmusi sprendimą, kad toms išlaidoms man užtenka tiek, kiek gaunu atlyginimo. Tai tiesiog sutaupo laiko.“
2008-ųjų krizės pamokos
2008–2009 m. krizės metu tapusi finansų ministre, I. Šimonytė turėjo priimti itin nepopuliarius, bet būtinus sprendimus. Kadangi geruoju laikotarpiu valstybė nesukaupė rezervo, pajamoms staiga nukritus 30 proc., reikėjo imtis griežto taupymo.
Atsakydama į visuomenėje vis dar sklandančius mitus apie pensijų bei atlyginimų mažinimą krizės metais, I. Šimonytė su humoru pabrėžia asmeninį solidarumą:
„Kai jie mėgsta tą legendą apie tai, kad Šimonytė pavogė pensijas, aš visada juokdavausi. Sakydavau: „Žiūrėkit, jeigu aš būčiau pavagusi jūsų pensiją, tai aš turėčiau jūsų pensiją, o jūs jos neturėtumėte.“... Bet, sakau, problema ta, kad Šimonytė iš manęs pavogė 40 proc. atlyginimo. Ir nežinau, kur tie pinigai yra – niekada jų taip ir neradau.“
Aiškindama, kodėl Lietuva nesirinko lengvesnio kelio – lito devalvavimo – ir kuo tai būtų grėsę gyventojams, finansų ekspertė pabrėžia:
„Tie, kurie taupo litais, jie iš karto netenka savo santaupų per tą žingsnį. O tie, kurie turi paskolas eurais, per tą patį žingsnį gauna dvigubą paskolos naštą ir dar tokiu laiku, kada jie galbūt neteko darbo... Tai akivaizdu, kad tas rizikos neįvertinimas labai didele dalimi tuos paskesnius sprendimus diktavo.“
Vidinės konsolidacijos sprendimai leido išsaugoti pasitikėjimą šalies finansų sistema, o eksportas greitai ištempė Lietuvos ekonomiką iš krizės.
Korupcijos kaina ir politikų reputacija
Paklausta apie korupciją ir kodėl žinomi žmonės rizikuoja reputacija dėl keliasdešimties tūkstančių eurų, I. Šimonytė pabrėžia, kad politikai tėra visuomenės veidrodis.
Analizuodama giliausias korupcinio elgesio priežastis ir moralines prielaidas, buvusi premjerė teigia:
„Pats žodis korupcija – tai yra sugedimas. Na, tai kas sugedo? Sugenda žmonės. Čia žmonių sugedimo dalykas. Kai tokį sugedimą turi ir susitinki kitą tokį patį, greičiausiai padarysi kažką tokio, ko nesugedę žmonės nepadarytų.“
Ji priduria, kad kovoje su korupcija svarbiausia yra visuomenės nepakanta nešvariems reikalams. Kalbėdama apie politikų pasitikėjimo pamatą socialinių tinklų ir post-tiesos laikais, ji pabrėžia:
„Aš visada labai tikėjau ir toliau tikiu tuo, kad politikas neturi nieko, išskyrus reputaciją, dar jeigu jis turi kompetenciją, tai tada yra išvis gerai. Bet svarbiausia, aišku, kad jis turėtų reputaciją.“
Asmeninis santykis su pinigais
Prisimindama asmeninį biudžetą, I. Šimonytė pasakoja augusi paprastoje šeimoje, kurioje tėvai statė kooperatinį butą ir gyveno su didele finansine įtampa. Ji pati vasaromis dirbdavo, mezgė bei siuvo drabužius.
Atskleisdama savo požiūrį į turtą ir pirkinius, I. Šimonytė pabrėžia nepritarianti vartotojiškumui kaip dvasinės tuštumos užpildymui:
„Mano santykis su pinigais yra toks, kad jie man yra galimybė, bet aš niekada nežiūrėjau į juos kaip į tikslą... Niekada nebandžiau per pinigus ir pirkinius spręsti savo asmeninių problemų. Na, ta prasme, jeigu tau viduje tuščia, tai to vidaus daiktais neužmėtysi.“
Pridurdama apie svarbiausius profesinius prioritetais, ji teigia:
„Aš tikrai neičiau dirbti neįdomaus darbo dėl pinigų ir aš galėčiau eit dirbti darbą, kuris man atrodytų įdomus už mažiau pinigų, nei uždirbu dabar, vien dėl to, kad man būtų didelė moralinė satisfakcija.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Gynybos fondą sukūrė praėjusios kadencijos Seimas, jam finansuoti padidinti mokesčiai . Valstybės kontrolė NENUSTATĖ KUR DINGO 298 mln.eurų. Išgarino kaip ANŪKO verslo partneris STEPUKONIS 40mln. eurų??? Ką prokuratūra,Prezidentas,žiniasklaida???. Ar tai ne vagystė iš gynybos?. Nuteistų,korumpuotų sindikatas siekia NA Žemaitaičiui apkaltos del inicijuotų auditų ,kai į paviršių iškilo AUKSO LUITAI,išgrobstyti milijardai.
