Penktadienį, rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos Seime įvyko apskritojo stalo diskusija tema „Kino politika ir jos plėtra Lietuvoje“. Seimo nario Petro Auštrevičiaus ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos iniciatyva organizuotame viešame pokalbyje aukščiausios valdžios ir įvairių valstybinių bei visuomeninių organizacijų, kino industrijos atstovai, kūrėjai aptarė, kokios priemonės reikalingos šiuo metu merdėjančiai veiklai atgaivinti .
Kūrybinė infrastruktūra neišnaudojama
Diskusijos dalyvius pasveikinęs P. Auštrevičius pabrėžė, kad Lietuva šiuo metu visiškai neišnaudoja turimos kūrybinės infrastruktūros ir finansinių galimybių kino gamybos potencialui didinti. „Lietuviai iš tiesų atsilieka šioje srityje, daugelis mūsų kaimynių, taip pat ir kitų Europos valstybių nužengė toli į priekį. Aš esu tikras kad mūsų kino gamybos sektoriaus konkurencingumas potencialiai yra labai didelis ‒ turime tam pakankamai įrodymų, tačiau reikia konkrečių sprendimų. Kino gamyba sudaro galimybę išvystyti naują infrastruktūrinį paslaugų sektorių, kuris gali duoti apčiuopiamų ekonominių rezultatų ne tik sukuriant naujas darbo vietas, bet ir iš esmės išplėtojant naują paslaugų sektorių“, ‒ kalbėjo politikas.
Seimo nario teigimu, kultūros ministerijos atvirumas šioje srityje leidžia tikėtis esminių pokyčių, o diskusijos rengiamos su lūkesčiais juos paspartinti. Kultūros ministro Arūno Gelūno teigimu, kino industrijai būdingos problematikos viešinimas taip pat yra vienas iš svarbių darbų bandant atgaivinti šią sritį. „Audio vizualinis menas neabejotinai yra ateities kultūros forma. Kai man politinėse diskusijose užduoda klausimą, kodėl tiek daug triukšmo kyla būtent dėl kino, aš pasakau, kad Europos Sąjungoje įprasta yra netgi turėti atskirą ministrą, kuris kuruoja būtent šią sferą. Tai yra didžiulė ir itin komplikuota sritis“, ‒ teigė ministras.
Tikslas – galimybė mėgautis nacionaliniu kinu
Tikslas, anot A. Gelūno, yra geresnė gyvenimo kokybė, kuomet piliečiai gali nueiti į kiną ir džiaugtis nacionaliniais filmais. Ministras priminė, kad visi didžiuojasi Nacionaliniu teatru, tačiau kino kūrėjai priversti tvarkytis savarankiškai. „Tiek, kiek lėšų Lietuvos valstybė skiria nacionaliniam kinui per metus pakanka vienam neambicingam vaidybiniam filmui“, ‒ sakė ministras. Politikas pasakojo nesitikėjęs, kad žmonės bus taip sunku įtikinti, kad nors kinas yra labai brangi sritis, ji taip pat yra labai svarbi.
Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nario Juliaus Dautarto teigimu, tokios diskusijos tęsiasi pastaruosius dešimt metų, o jose aptariami klausimai neišvengiamai kartojasi. „Reikalai stovi vietoje ir jei lyginsime su estais ar latviais ir likusia Europa, mūsų šalyje finansavimas prasčiausias Europoje. Reikia prieiti prie darbų, valstybės turi ženkliai didinti finansavimą“, ‒ kalbėjo jis. J. Dartarto teigimu, pokalbiai su geriausiais šalies kino kūrėjais leido padaryti išvadą, kad per metus realu sukurti tris lietuviškus pilnametražius filmus, o tam reikalinga suma siektų maždaug 10 mln. litų. Jo teigimu, sėkmingam bendravimui su valdžios atstovais, taip pat ir darbui su privačiu sektoriumi nacionaliniam kinui reikalinga atskira institucija.
Reikalinga kino paramos sistema
Didžiausia pastarųjų metų nacionalinės kino industrijos problema ‒ neegzistuojantis kino paramos sistema. P. Auštrevičiaus teigimu, išradinėti savo metodiką šioje srityje nėra prasmės, kai Europoje yra tiek sėkmingai taikomų sistemų pavyzdžių. Vieno iš tokių pertvarkymų iniciatorė, Kroatijos audiovizualinio centro strategijos koordinatorė ir industrijos ryšių konsultantė Tatjana Acimovic tvirtino, kad neramus laikotarpis, kuomet rengiant fiskalinių paskatų modelį itin aktyviai turėjo veikti ir industrijos lobistai Lietuvoje taip pat neišvengiamas. „Greta valstybės indėlio į kino pramonės vystymą, prie bendro reikalo turėjo prisijungti ir likę industrijos dalyviai ‒ kūrėjai, platintojai, kino teatrų savininkai. Įtikinti juos prisijungti prie mūsų nebuvo labai lengva“, ‒ kalbėjo ji.
Fiskalinių paskatų modelis Kroatijoje taikomas grąžinant kino kūrėjams 20 proc. filmo kūrimui išleistų lėšų. Kaip pabrėžė T. Acimovic, tai nėra tiesioginė parama, o „rezervuoti“ pinigai. Pateikiančių paraiškas Kroatijos audiovizualiniam centrui kompanijų veiklą vertina audito kompanijos, o kompensacija išmokama tik gavus jų patvirtinimą, kad visos išlaidų ataskaitos tvarkingos. Nustatyta minimali išlaidų suma vienam filmui – 300 tūkst. eurų, taip pat užsienio kūrėjai privalo bendradarbiauti su vietinėmis kompanijomis.
Ką veiks Lietuvos kino centras?
Kinematografininkų sąjungos atstovo Gyčio Lukšo teigimu, norisi kalbėti ne patiems sau, o kažkam, kas gali situaciją pakeisti. Svarbiausias ruošiami įstatymo projekto aspektas, anot jo, kiek jis bus naudingas ne tik industrijos atstovams, bet ir kino kūrėjams. „Kuomet valstybė nepajėgi kino kūrėjų remti tiesiogiai, tai bet kokia netiesioginė parama, yra geriau nei nieko. Norisi, kad finansų ministerijoje svarstomos pelno mokesčio įstatymo pataisos, abiejų straipsnių papildymai pagaliau būtų padaryti“, ‒ vylėsi kino kūrėjas.
G. Lukšas prisiminė buvusio Kultūros ministro Sauliaus Šaltenio pažadus Lietuvą paversti teatro valstybe. „Dabar matau, kad A. Gelūnas Lietuvą nori padaryti kino valstybe. Aš labai norėčiau, kad pavyktų. Šiuo metu situacija tokia, kad mūsų kino politika primena vėžio ropojimą – žiūrime į priekį, bet iš tiesų po truputį ropojame atgal“, ‒ komentavo jis.
Anot G. Lukšo į klausimą, ar jis džiaugiasi tuo, kad bus sukurtas Lietuvos kino centras atsakyti teigiamai jis negali. „Dariau dėl to viską ir tikrai noriu, kad jis būtų sukurtas. Kitos tokios progos gali ir nepasitaikyti. Bet aš galvoju, ką veiks tas Lietuvos kino centras. Juk tokia institucija turi užsiimti kinu, o tam jis visų pirma turi egzistuoti. Jei bus tik pati institucija, kurios išlaikymui reikės pinigų ir kuri neturės ką veikti, nes nebus šaltinių, kurie maitintų kino industriją, jo gamyba, ji tiesiog vegetuos ir lauks. Na, galbūt dar mojuos kaip kumštis kitoms institucijoms po nosimis“, ‒ optimizmo nedemonstravo kino kūrėjas.
