Sveikos, mergaitės. Braukiame brūkšnį praėjusių metų dienoraštyje - kas buvo, pražuvo. Prieš akis - naujas baltas lapas, kurį tuoj pat galime suteršti naujomis priesaikomis (kurių vis vien netesėsime), sulaistyti ašaromis (mūsų čiaupai neužšąla esant -18 laipsnių) ar sutepti spurgų taukais (nes visos dietos prasideda pirmadienį). Mes turime visus metus pakeisti pasauliui. Tuo ir užsiimsime, kadangi vyrų pakeisti vis tiek nepavyks.
Gana pažadų
Šitiek metų bergždžiai vargau sudarinėdama sausio 1-osios pažadų sąrašą. Eisiu mokytis ispanų kalbos, eisiu sportuoti, eisiu į baseiną, daugiau vaikščiosiu gryname ore... Laiku mokėsiu paskolas, laiku kelsiuosi į darbą. Tapsiu kraujo donore, įsigysiu naują automobilį, nusipuošiu eglutę iškart po Trijų Karalių...
Žadėdavau sau visokius vėjus. O iš tiesų jie pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Eglutę nusipuošdavau prieš Velykas, į baseiną panirdavau nebent per vakarėlius pasiturinčių draugų namuose. Gryną orą dozuotai vartodavau šutvės piknikuose.
Mano sportas baigdavosi sulig paskutiniais sekso ištiktukais, o mašinos pakeitimo planus vainikuodavo Princo autožurnalų pavartymas, prisėdus tualete.
Ispaniškai aš iki šiol temoku pasakyti “rytoj” ir “vieną didelį alaus”. Paskolas moku, jei lieka pinigų nuo batelių. Ir, žinoma, aš niekam kol kas nedaviau kraujo.
Taigi esu beviltiška pažadukė. Tai teko pripažinti pasitinkant Naujuosius 2010-uosius, kai mano Princas, barkštelėjęs savo taure į manąją, prabilo: “Aš tiek sau visko kasmet žadu... Jau net bloga. Geras berniukas iš manęs bet kokiu atveju nebeišeis. Todėl sakau tiesiai: daugiau gersiu, daugiau valgysiu, daugiau mėgausiuosi gyvenimu.”
Paklausiau jo ir tariau: “Darysiu tą patį. Mėgausiuos gyvenimu, gersiu, valgysiu. Tegul tik mes nepristigsime duonos. Ir žaidimų.” O tada Princas rimtuoju pridūrė: “Tegul tik mes nepristigsime elektros, kai uždarys Ignaliną.” Ir aš prisiminiau nesumokėtus mokesčius už komunalines paslaugas. Pilve gurgtelėjo sąžinė...
Obeliksas troleibuse
Ignalinos AE uždarymą, t. y. Naujuosius metus, sutikome pas Laurą. Ten ko jau ko, bet žaidimų tikrai netrūko. Populiariausias - nebylieji vaidinimai. Atsistoja vienas žmogus prieš kitus ir rodo kokį nors troleibusą, - riečia rankas už nugaros, ūžauja. O visas kambarys choru spėlioja: “Supermenas? Obeliksas? Vanagas?”
Mįslės rodytojas, užsiknisęs vaidinti, garsiai praneša: “Troleibusas tai buvo, asilai jūs!” O per publiką nuvilnija flegmatiškas: “Aaa...”
Tikrai buvo juokinga stebėti visą šį buitinį šou. Susirinkę solidūs žmonės, nebe pienburniai, o vakaroja kaip 8-os B klasės žiburėlyje.
Tiesa, prieš aušrą visi jau buvome gudresni, spėliojome taikliau. Ir fantazija nešė toliau. Pavyzdžiui, Manekenei berodant “pingviną iš Maskvos” aš leptelėjau, esą tai galėtų būti “šalto rūkymo skumbrė”. O Princo suvaidintas “Terminatoriaus gimdymas”, Viktorijos spėjimu, puikiai parodė “kepenų cirozę”.
Bus sunku
Tais vaikiškais vaidinimais mes lavinome savo vaizduotę. Gal ir neblogai, nes šiais metais jos tikrai prireiks. Juk visi aplink tik ir bamba: bus sunku, oi, kaip bus sunku pragyventi. Taigi teks rimčiau meluoti sau, kad visi sunkumai - laikini, netgi gerai žinant, kad nėra nieko pastovesnio už laikiną.
Šitoje Žemėje dar likę optimisčių ir aš - viena iš jų. Nors, jei sąžiningai, optimizmo lieka visai nedaug, kai susiskaičiuoji, kiek turėsi mokėti už šildymą. Na, bet kaip nors ištversime. Kleo kasdien buria: “Net ir tai praeis, net ir tai praeis”, o aš kartoju savo maldelę: “Dar taip nebuvo, kad kaip nors nebūtų.”
Taupymo režimas įjungtas. Dėl to nei Princas negavo prašmatnių kalėdinių dovanų. Tiesa, manęs be dovanų nepaliko. Gavusi dvi dėžutes, į kokias galėtų tilpti plaukų džiovintuvai, supratau, kad jo nesudomino kalėdinės briliantų nuolaidos, dėl to aš vis dar pasmerkta likti senmerge. O kai nurišau raudonus kaspinus, aiktelėjau iš nuostabos.
Nustebimo vaidinti nereikėjo - dovanų dėželėse gulėjo DU skirtingų dydžių vibratoriai. “Galėsi naudoti pasirinkdama”, - paaiškino Princas. Neteigčiau, kad mane tai be proto nudžiugino. Bet krizės metais buityje bet kas pravers...
“Geriau jau du vibratoriai, nei dvi tigro statulėlės už 20 litų”, - pasakė Viktorija. Aš sutikau su jos nuomone, ir savo dovanas išsidėliojau ant miegamojo stalelio. Užeis noras - pažaisiu. Užeis Princas - žaisiu su juo.
Išeiti basomis
Viskas yra žaidimas. Sudėtingesnis, paprastesnis. Lengvas kaip spalvinga dėlionė, skirta vaikams iki 7 metų, ir sudėtingas kaip NASA brėžiniai.
Visos mes - žaidėjos. Kaip mėgstu sakyti - žaidžiame namus, daktarus, bridžą, aliasą, tenisą, pokerį. Vienos susikrauna pilnas kišenes žetonų, o kitos išeina be batų. Sėkmės faktorius. Arba profesionalumas. Ir dar - budrumas.
Taigi, būkite budrios. Ir gudrios. Linkiu įdomių žaidimų. Ir dar - duonos. Nebadaukite. Krizės metais atsikišę šonkauliai įgauna visai kitą prasmę...
Teksto autorė Arina ŠNAIDER.
