Žurnalistės kalba sulaukė susirinkusiųjų palaikymo ir tapo vienu emocingiausių protesto momentų.
Ji tarė:
„Labas vakaras, laisvi žmonės. Vakar galvojau, ką aš čia jums norėčiau pasakyti, bet šiandien visą dieną praleidau Seime ir supratau, kad noriu pasakyti kitus dalykus.
Šiandien Seime vedžiau slaugytoją pas Seimo Kultūros komiteto pirmininką Kęstutį Vilkauską. Man tai buvo surrealistinis jausmas, nes tas žmogus pripažino, kad jam laužo stuburą, drebėjo rankos, ir aš supratau, koks išprotėjimas vyksta šiame name. Labai linkiu Kęstučiui Vilkauskui greičiau pasveikti ir nebegrįžti į tą kompaniją, kurioje nevertinamas ne tik laisvas žodis, bet ir pats žmogus.
Šiandien visą dieną prabuvusi Seime prisiklausiau visokių įdomių dalykų. Pavyzdžiui, už kampo Skardžius kalbėjosi su kažkuo, klausinėdamas: „O kaip ten yra su LRT taryba? O gali būti taip, kad jeigu vienas narys neatsistatydina, tai tada visa taryba neatsistatydina?“ Remigijus Žemaitaitis su kažkokia moterimi tarėsi, ką daryti su Kaupiniu, kuris yra „bjaurus ir šlykštus diedas, darantis blogus dalykus“. (pasigirsta minioje ūžimas)
Bet žinot, aš suprantu vieną dalyką – apie ką visa tai yra. Tai yra apie baimę. Ir jie bijo ne mūsų, jie bijo jūsų. Aš nežinau, kada politikams pilietinė visuomenė tapo problema, o žurnalistai – priešais, bet akivaizdu, kad taip yra.
Kita vertus, jie visi mus moko atsparumo. Šiandien premjerė kalbėjo apie tai. Bet palaukit, o kas kariauja? Ar mes kariaujam? Čia ne mūsų karas, ne mes jį pradėjom.
Prezidente, nu dabar ką pasakysiu, tai jau bus man šakės. Turbūt niekada nebeužsuksiu į tą rūmą, gal ir gimtadienio, ir interviu neturėsiu iki kadencijos pabaigos, bet turiu pasakyti. Prezidente, jūs ne kažkoks – jūs esat joks. Jūs mums sakot, kad mes siubuojam.
Šiandien aš esu su LRT žmonėmis, su LRT žurnalistais, kuriems reikia dirbti šiomis sąlygomis. Šiandien aš esu Indrė, aš esu Eglė, aš esu Deividas, aš esu Kristina, aš esu Dovilė ir visi, visi kiti, kurie dirba LRT.
LRT žurnalistai sako: depolitizuokime tarybą, padėkime jiems, kad juos išgirstų politikai, nes jie yra tie, kuriems reikia dirbti. Pastaruoju metu daug dirbu su istoriniais dokumentiniais šaltiniais, nes kuriu dokumentinį filmą, ir vienas įspūdingiausių kadrų man yra Baltijos kelias – rankos, simbolizuojančios tai, apie ką šiandien kalbam.
Tai gal dabar galim kartu padaryti tokį veiksmą – susikibti už rankų, kaip darėm Baltijos kelio metu, ir dar kartą pasakyti tai, ką kartojam jau antrą savaitę: šalin rankas nuo mūsų laisvo žodžio.“
Ar gal jau patys nebežinot dėl ko tą chaosą darot???
