Kreipdamasi tiesiogiai į prezidentą Gitaną Nausėdą, ji kritikavo jo laikyseną ir pasisakė apie, jos vertinimu, tylą visuomenei svarbiais momentais.
„Labas vakaras. Pakviečiau prezidentą – jam reikia paramos. Tai toks devynerių–dešimties metų berniuko ūgio prezidentas. Gal matėt kas? Mes jo ieškom. Aš turiu kalbą pasirašius jam. Man atrodo, čia susirinkusiems viskas ir taip aišku. Nei vienam iš valdančiųjų neturiu absoliučiai ką pasakyti, todėl kreipsiuosi į prezidentą.
Jūs, gerbiamasis, stebi toli gražu ne vien LRT. Ne vien visuomeninis transliuotojas stebi jūsų nuostatas, girdi jūsų žodžius, pažadus ir seka jūsų veiksmus. Jus stebi akylos jūsų valdomos valstybės piliečių akys, bet taip pat jus stebi istorija. Ir tai yra dar įdomiau, nes istorijos taip lengvai nepastumsi, kaip nepatinkančio žurnalisto, kuris neteisingai rašo, neteisingai klausia, neteisingai žiūri, neteisingai tą ir aną, ir trečią.
Sveikinu, prezidente, jūs tikrai įeisit į istoriją. Aš paskaitysiu ateities istorijos vadovėlio ištrauką, kaip apie jus galimai rašys ateityje mūsų vaikams ir anūkams.
Gitanas Nausėda, penktasis Lietuvos Respublikos prezidentas nuo nepriklausomybės atkūrimo, mėgo kas rytą klausti žiūrėdamas į veidrodį: „Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje aukščiausias, gražiausias ir fainiausias?“ O veidrodėlyje dirbančios botų fermos jam atsakydavo: „Tu gi, tu gi.“ Flirtavo su antivalstybinėmis jėgomis, peržengė ribą ne vieną ir ne kartą. Supainiojo viešąjį interesą su botų fermų balsais, ataidinčiais iš rytų. Vakarais piktai sučiaupęs lūpas grūmodavo pirštu ir liepdavo visiems eiti dirbti. O rytais pasirašydavo po viskuo, ką jam atnešdavo pasirašyti. Trumpiau tariant – melavo.
Kai du mėnesius po jo langais, atsisukę į jį, kasdien stovėjo konkretūs, neanoniminiai jo valstybės piliečiai, prezidentas tylėjo. Kai į gatves išėjo dešimtinės minios, prezidentas tylėjo.
Toks buvo Gitanas Nausėda – penktasis Lietuvos Respublikos prezidentas po nepriklausomybės atkūrimo, geriau žinomas kaip prezidentas, kuris neveikia. Nežinau, kaip jums, bet man buvo truputį linksmiau, kai jis tylėjo, negu šiandien, kai jis pagaliau prabilo.
Linkėjimai Gitanui. Aš parašiau jam dainą. Ruginienei atrodo, kad mes čia šalam, vargstam – geriau varytumėm dovanų pirkt ar silkės pjaustyt ar kažką. Mes jai parodysim, kad čia iš tikrųjų vyksta labai geras karaokės vakarėlis. Tekstą matot – dainuosim kartu.“
