„Taip vadinu, nes ji labai maža. Joje gali važiuoti tiktai tokie žmonės, kaip aš arba mano šokių partnerė Justina Žemaitytė, nes aukštaūgiai remtųsi į lubas. Mašina yra tiesiogiai proporcinga mano fizionomijai“, – juokiasi aktorius bei sako prieš ją įsigydamas nemenkai dvejojęs – pirkti ar ne, tačiau nutiko keistas dalykas...
„Aš nuvažiavau mašinos apžiūrėti, pravažiavau su ja, ją išbandžiau ir dvejojau – pirkti ar ne, bet tik dėl to, kad esu po svarstyklių ženklu gimęs ir iš prigimties nuolat dvejoju. Taigi priparkavęs automobilį nusprendžiau įsijungti ir paklausyti kaip skamba magnetola... Pirmas dalykas, kurį išgirdau buvo: „Rafailas Karpis ir Dominykas Vaitiekūnas grandioziniame koncertiniame ture per Lietuvą „Voro vestuvės“. Pagalvojau, kad gal tai ženklas ir nusipirkau“, – pasakoja intriganto Vabalo be ūsų vaidmenį koncerte kursiantis ir netrukus į smagią kelionę su įvairiais vabalais virtusiomis scenos žvaigždėmis po Lietuvos miestus išvyksiantis aktorius.
Prieš tai du metus Dominykas vairavo jo grupei „Liūdni slibinai“ priklausantį 3,3 variklio septynių vietų „Chrysler Voyager“, kurį vadina „liūdnamobiliu“.
„Skirtumas persėsti iš tokios didelės mašinos į tokią mažą yra žvėriškas. Šiaip aš nelabai mėgstu mažas mašinas. Aišku, mano nauja mašina man yra maloni, man ji patinka, ji yra pirmoji mano nuosava mašina, tačiau tokią mažą teko pirkti ekonominiais sumetimais. Kuro ji sunaudoja labai nedaug – vidutiniškai 4,5 litro. Be to, važinėjant mieste maža mašina yra privalumas, – sako D. Vaitiekūnas bei prisipažįsta pradžioje visgi galvojęs apie didelį automobilį. – Man patinka didelės mašinos ir aš mėgau vairuoti didžiulį „Chrisler“. Visada susilaukdavau visokių keistų ir įdomių komentarų, kad toks mažas žmogus tokioje didelėje mašinoje arba, kad kai važiuoju net nesimato, jog sėdi vairuotojas. Man patikdavo jos galingumas, kai paspaudi akceleratoriaus pedalą ir atrodo, kad ji tuoj pakils“.
Dominykas išduoda, jog jo svajonių mašina – keturiais ratais varomas visureigis, tačiau kol kas džiaugiasi savo naujuoju „sloviku“.
„Iki dugno greičio pedalo dar nespaudžiau, nes tada, kai važiavau autostrada, pūtė labai stiprus šoninis vėjas ir baisu buvo, kad tokią lengvą mašiną su manimi tiesiog nupūs, – juokiasi jis. – Bet mašina jau pakrikštyta – paėmiau pakeleivius, kurie važiavo į Rygą. Aš juos pavežiau nuo Vilniaus iki Panevėžio. Nors mašiną nusipirkau prieš porą savaičių, bet reikėjo sutvarkyti dokumentus, kitus „buitinius“ reikalus, tai ją visiškai savo žinion gavau tik prieš porą dienų“.
