Tik jau visai kitoje srityje. Įdomu, ar pasaulis kada nors būtų išgirdęs profesionalaus futbolininko Chulijo Iglesijaus dainas, jei jaunystėje jis būtų nepatyręs sunkios traumos ir ligoninėje nebūtų paėmęs į rankas gitaros? Turbūt taip ir būtų likęs eiliniu „Real Madrid“ klubo vartininku, žinomu vien tik ištikimiausiems futbolo sirgaliams. Dabar gi jis žinomas ir garsus visame pasaulyje dainininkas. Avarijos „dėka“ panaši situacija nutiko ir žinomai rusų rašytojai Darjai Doncovai. Jei ne sunki liga, gal žmonių atmintyje ji amžiams būtų likusi dar viena laikraščio korespondente, rašančia apie didvyrišką ir pasiaukojantį tarybinių žmonių darbą.
Tačiau 1998 m., iškentusi tris sudėtingas operacijas ir neturėdama vilčių pasveikti, ji nusprendžia rašyti. Ar dėl asmeninės nuoskaudos, ar tiesiog norėdama paerzinti mirtį, o gal iš baimės prarasti paskutinę progą parašyti detektyvą – apie tai ji svajojo visą gyvenimą – bet penktos dienos vakarą, gulėdama ligoninėje, ji baigė rašyti romaną „Kieti paveldėtojai“. O naktį pabudo nuo homeriško juoko. Tai jos pirmoji skaitytoja, budinti medicinos sesuo, narstė privačios seklės Dašos Vasiljevos gyvenimiškas peripetijas.
Debiutinis ironiškojo detektyvo karalienės Darjos Doncovos romanas „Kieti paveldėtojai“ – iš ciklo „Privatus Dašos Vasiljevos tyrimas“ – pasakoja apie viename Maskvos institute dirbančią prancūzų kalbos dėstytoją Dašą Vasiljevą, kuri su dviem vaikais, marčia ir visu pulku naminių gyvūnų gyvena penkių kambarių bute sostinėje. Istorija pradedama prieš septynerius metus, kai kukli katedros laborantė Nataša, po skyrybų anytos išgrūsta iš namų, laikinai apsistoja pas Dašą. Greitai ji išteka už prancūzo Gasparo ir išvyksta gyventi į jo tėvynę. Tačiau gyvenimas su šykštuoliu prancūzu susiklosto nesėkmingai, tad dar kartą ištekėjusi už turtuolio Žano Makmajerio, Nataša tampa prašmatnaus dvaro Paryžiuje šeimininke. Atsidėkodama už kažkada padarytą paslaugą, naujoji turtuolė pakviečia Dašą su visa šeima ir gyvūnais pasisvečiuoti Prancūzijoje. P
radžioje gyvenimas dvare atrodo kaip pasaka, tačiau greitai atvykėlių laimę sudrumsčia nemalonus įvykis: automobilio avarijoje paslaptingai žūsta Natašos vyras Žanas, prieš mirtį spėjęs įvardinti galimą žudiką. Vis dėlto policija mano, kad tai nelaimingas atsitikimas. Velionis visuomet lakstė kaip pašėlęs. Tačiau Dašai taip neatrodo. Įrodymai byloja, kad kažkas prieš mirtį prikišo nagus prie automobilio. Tad nieko nelaukus Daša pradeda savo asmeninį tyrimą. O tuo metu prie milžiniškų velionio turtų nusidriekia ilga eilutė keisčiausių paveldėtojų, visoje šioje painioje istorijoje turinčių savų interesų...
Visi Darjos Doncovos romanai skirstomi į šešis ciklus, kurių pagrindiniai herojai turi daug panašių bruožų su pačia knygos autore. Rašytojos mergautinė pavardė Vasiljeva, tad neatsitiktinai jos pagrindinė herojė, seklė mėgėja Daša, irgi turi šią pavardę. Autorė tekėjo tris kartus, tad ir romano „Kieti paveldėtojai“ pagrindinė veikėja taip pat negali džiaugtis vienintele sėkminga santuoka. „Buvau ištekėjusi ne vieną kartą. Ir vis nesėkmingai. Bet, matyt, pradėjus sunku sustoti“, – teigia rašytoja.
Rašytoja turi du vaikus: Arkadijų iš pirmos santuokos ir Mariją, visų vadinamą Maša, iš trečios. Jaunimas, tais pačiais vardais, taip pat nukeliavo į šio romano puslapius, tik jau kaip Dašos Vasiljevos vaikai. Autorė namuose augina daug naminių gyvūnų, tad ir seklės Dašos zooparke daugybė įnamių: šuo Spirgas, katė Kleopatra su trimis kačiukais ir balta žiurkė Fima 5-oji. Tie, kurie domėjosi Agripinos Doncovos (toks tikrasis rašytojos vardas) biografija, turbūt galutinai susipainiojo aiškindamiesi visas painias jos gausios giminės sąsajas. Visa ši geneologinė kebeknė perkelta ir į „Kietuosius paveldėtojus“. Čia ir suvestiniai pusbroliai, netikri broliai, skirtingų tėvų vaikai ar šiaip abejotini giminaičiai – devintas vanduo nuo kisieliaus.
„Keletas vargetų, sėkmingai susisaisčiusių santuokos saitais, pedikų porelė, kvanktelėjusi pusiau vienuolė, buvęs žigolas. Visi mes čia vieno kraujo“, – teigia romano herojė Žaklina. Skaitydamas taip ir matau rašytoją, linksmai kikenančią iš skaitytojų, besistengiančių trūks plyš atrinkti susiraizgiusius galus ir viską sudėlioti į vieną logišką grandinę. Ir kai galų gale viskas tampa lyg ir aišku, staiga nekaltu balseliu pragydęs koks nors veikėjas: „Nežinau, ar turėčiau jums visa tai pasakoti“, paporina dar vieną istoriją iš praeities, kuri žaibiškai sugriauna taip kruopščiai sudėliotą įtariamųjų sąrašą. Ir vėl tenka viską pradėti iš naujo.
Istorija pasakojama pirmu asmeniu, kalba žaisminga, pagardinta subtilia, kartais ciniška gero rusiško humoro doze. Romanas tęsia senąsias anglų, jei tiksliau – Agatos Kristi – detektyvų tradicijas. Dašą Vasiljevą galime drąsiai vadinti rusiškąja mis Marpl ar sijonuotu Erkiuliu Puaro, kurie ne dėl raumenų, o dėl proto ir įžvalgumo sugeba išnarplioti pačius painiausius ir klastingiausius nusikaltimus. Ir, žinoma, romano pabaigoje puošnioje svetainėje susirinkusieji supažindinami su visais įtariamaisiais bei nusikaltimo motyvais, ir pagaliau išgirsta tikrojo žudiko vardą. Romanas turi vieną rimtą trūkumą. Jis yra per trumpas.
Tikriems detektyvų gurmanams du šimtai puslapių – tik lengvas apšilimas. Žinant, kad rašytoja vien apie Dašą Vasiljevą yra parašiusi keturiasdešimt du romanus, nuliūsti nevertėtų. Pasirodo, jau penkerius metus rašytoja kas mėnesį parašo po vieną naują knygą. Žurnalistų paklausta, kaip galima parašyti romaną per tokį trumpą laiką, Doncova atsako taip: „Nuo aštuntos iki keturioliktos valandos reikia parašyti po dešimt puslapių, o nuo dvidešimt pirmos iki dvidešimt trečios – dar penkis. Ir taip kasdien, nepaisant švenčių ar kitų ypatingų progų.“
Tad nieko nelaukę leiskimės į nepaprastai linksmą ir intriguojančią kelionę. Į Paryžių – meilės ir mirties miestą. Miestą, kuriame šunys taikiai sugyvena su katėm, miestą, kuriame, nepaisant turtingos bei šlovingos jo istorinės praeities, verda pačios žemiausios ir niekingiausios žmonijos aistros. Godulys, pagieža ir begalinis turto troškimas, neišvengiamai vedantis į pražūtį ir paverčiantis eilinius žmones rafinuotais nusikaltėliais.
D. Doncovos knyga „Kieti paveldėtojai“ (nuotr. leidėjų)
