Šiąnakt užgeso Vytautas Kernagis. Nesulaukęs sirpstančių Suvalkijos vyšnių, neatšventęs savo 57-ojo gimtadienio...
Maestro ilgai grūmėsi su baisia liga. „Šiais laikais vėžys - jau tik diagnozė“, - tokiais žodžiais draugus, o kartu ir save stiprino V.Kernagis. Apie visa, ką jam tenka iškęsti, maestro kalbėjo su įprastu humoru. Tik jau kitaip matavo gyvenimą - mažesniais žingsneliais. Norėjo sulaukti grybų, mat labai mėgo grybauti. Ir sniego, kad su anūkais galėtų pačiuožinėti nuo kalnelio...
Kai rudenį su savo talento gerbėjais Vytautas susitiko „Baltų lankų“ knygyne (ten buvo galima įsigyti jo kompaktinių plokštelių rinkinį „Klasika“) iš maestro sklido ypatinga jėga ir optimizmas. Jis vedžiojo parašus, pakalbindamas kiekvieną priėjusį. Kuris nors jautresnis pakibdavo jam ant kaklo vos sulaikydamas ašaras. O Vytautas vis šypsojosi lūpų kampučiais...
Už kelių metrų stovėjusi V.Kernagio dukra nerimavo: „Tėtis pamiršo savo arbatą. Jam būtinai reikia atsigerti“. O maestro kantriai raitė autografus ilgiausiai eilei žmonių. Kartais tik atsiprašydavo, kad ranka neklauso: „Bet jūs vis tiek žinosite, kad tai mano parašas“.
Nors liga tada jau buvo suvalgiusi pusę žmogaus, V.Kernagio balsas buvo toks pat skambus ir žodžiai - linksmi. „Aš net kartais truputį parūkau“, - žurnalistams prisipažino maestro.
Jis važiavo gydytis į užsienį. Pasakojo, kad ten onkologai jam davę išgerti kažkokio ypatingo skysčio. „Gal net radioaktyvaus?“ - spėjo Vytautas.
Per Kūčias nacionalinė televizija parodė ilgą, gražų pokalbį su V.Kernagiu. Jis prisiminė jaunystę: savadarbes gitaras, sostinės centro „brodą“, ilgus plaukus...
Paskutinį kartą televizijos žiūrovai jį išvydo vasarį, kai Prezidentūroje maestro buvo apdovanotas nacionaline Kultūros ir meno premija. Tąkart Vytautas buvo rimtesnis, liūdnesnis...
LNK „Gerumo dienos“ sparno, skirto už dvasios stiprybę ir optimizmą, pats V.Kernagis jau nebegalėjo atsiimti. Vietoj jo apdovanojimą priėmusi dukra Eglė scenoje nesuvaldė ašarų: „Mano tėtis dabar būtų beprotiškai fantastiškai laimingas...“
O mes esame laimingi, jog toks Žmogus buvo su mumis, kad augome ir dar augsime su jo dainomis, kad dar plauksime kartu su Benu į Nidą.
Ačiū, Maestro, už dienas, kurios buvo „kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“.
