„Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tai įvyko akimirksniu, ir visas tas stresas privertė mane visiškai atsisakyti rusų kalbos“, – sakė Kalašnykova. Kaip ir dauguma ukrainiečių, Kalašnykova vienodai gerai šneka abiem kalbomis. Tačiau kasdieniame gyvenime, su vyru ir dviem mažais vaikais, kuriems 5-eri ir dveji, ji daugiausia kalbėjo rusiškai, rašo washingtonpost.com
Ji užaugo rusakalbėje šeimoje ir skaičiuoja, kad 90 procentų jos giminaičių kalba tik rusiškai. Tačiau kai Maskva vasario 24 d. pradėjo invaziją į Ukrainą, ji sakė „per sekundę supratusi“, kad „neturi teisės vartoti jokios kitos kalbos, išskyrus ukrainiečių“ ir kad „ukrainiečių kalba iš tikrųjų yra jos ginklas“.
Ji sako, kad ji nejaučia jokios neapykantos tiems ukrainiečiams, kurie ir toliau kalba rusiškai – kaip ir jos mama. Tačiau Kalašnykova sako, kad su ja kalbės tik ukrainiečių kalba. „Aš nenoriu turėti nieko bendra su rusų kalba“, - sakė ji.
Tai jausmas, kuriuo dalijasi vis daugiau ukrainiečių. Daugeliui atėjo laikas kalbiškai ir psichologiškai atskirti Ukrainą nuo kaimynės. Abi kalbos yra panašios, kaip pavyzdžiui, portugalų ir ispanų, o pokalbiai dažnai galimi, kai vienas žmogus kalba ukrainietiškai, o kitas rusiškai. Tačiau dabar socialiniuose tinkluose įsiplieskė diskusijos dėl būtinybės atpratinti šalį nuo rusų kalbos ir padaugėjo pranešimų apie perėjimą prie kalbėjimo tik ukrainietiškai.
Tendencija neapsiriboja kalba. Tai dalis didesnio „Rusijos pasaulio“ atmetimo: prezidento Vladimiro Putino manymo, kad rusų kalba turi vienyti skirtingas šalis ir kultūras, kuriai, jo teigimu, iškilo grėsmė, ir kurią ginant jis naudojo savo invazijai pateisinti.
Ukrainiečiams niokojimai, kuriuos Maskva daro šaliai ir tiems žmonėms, kuriuos Putinas teigia gelbstintis, atskleidžia melą, kuriuo grindžiama Kremliaus invazija. Atrodo, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis, kuris nuo mažens šneka rusiškai ir yra kilęs iš Pietryčių Ukrainos, regis, šiuo klausimu jaučiasi prieštaringai, mat kartais pats vartoja rusų kalbą norėdamas paveikti daugiau žmonių.
Zelenskis vis dar naudoja rusų kalbą dalyje savo vaizdo įrašų, skirtų rusams, kad įtikintų juos apie Putino karą. Neseniai savo vaizdo įraše Zelenskis, kalbėdamas rusiškai ir akivaizdžiai susijaudinęs, sakė, kad ši kalba dabar siejama su nusikaltimais, trėmimais, „sprogimais ir žudynėmis“ vietose, kur rusų kalba „visada buvo kasdienio gyvenimo dalis“.
Maskva, kreipdamasi į Rusiją sakė jis, „netyčia“ daro viską, kad „užtikrintų, kad Ukrainoje įvyktų derusifikacija“ ir „mūsų žmonės patys nustotų kalbėti rusiškai“.
„Nes rusų kalba bus su tavimi asocijuojama. Tik su tavimi“, – sakė jis.
Tai ypač ryšku rytinėje ir pietinėje šalies dalyse, regionuose, turinčiuose giliausius kultūrinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius su Rusija ir kur gyventojai daugiausia kalba rusiškai. Taip pat sakoma, kad čia Kremlius taiko „išdegintos žemės“ karinę strategiją.
Tarp miestų, kurie buvo sulyginti arba ištuštinti ir kuriuose tūkstančiai žuvo, yra Charkivas, antrasis pagal dydį šalies miestas ir rusų kalbos kultūros centras, ir Mariupolis, kuriame beveik 90 procentų prieškario gyventojų kalbėjo rusiškai.
Kalba buvo Ukrainos pastangų sukurti savitą tautinę tapatybę, atskirtą nuo Rusijos ir toli nuo sovietinės šalies praeities, centre. Prieš karą augo judėjimas, ypač tarp jaunimo, skatinantis gyventojus atsisakyti rusų kalbos. Rusų kalbos ir kultūros vaidmuo Ukrainos ateityje kybo ant plauko.
Maždaug pusė ukrainiečių namuose kalba ukrainiečių kalba, o 30 procentų – rusiškai, likusieji kalba tiek vienodai, tiek kitomis kalbomis, pavyzdžiui, vengrų. Ukrainos rytuose ir pietuose ir toliau yra didžioji dalis rusakalbių.
Tačiau tuo pat metu karas sukūrė įtampa tvyrančią aplinką. Pastarosiomis dienomis vakarų Ukrainos miestų Ternopilio, Užhorodo ir Mukačiovo pareigūnai pašalino XIX amžiaus rusų poeto Aleksandro Puškino statulas ir biustus.
„Pamatėme visus Rusijos žiaurumus, Ternopilyje nebėra vietos rusų ir sovietų paminklams“, – šeštadienį savo kanale „Telegram“ sakė meras Serhijus Nadalis, rodydamas tuščio postamento, ant kurio stovėjo Puškino statula, nuotrauką.
„Daugiau žmonių per pastarąjį mėnesį jautėsi esą ukrainiečiai“, – sakė Sofia Dyak, nepriklausomo Lvivo tyrimų instituto Miesto istorijos centro direktorė.
Dyak sakė tikinti, kad tautos kalbos politika netaps toksiškesnė dėl karo ir kad rusakalbiai nebus spaudžiami arba jiems nebus grasinama atsisakyti savo kalbinės tradicijos. „Rusų kalba yra mūsų paveldo dalis“, – sakė ji. „Rusija neturi monopolio rusų kalba. Tai yra pagarbos individualiam pasirinkimui reikalas.“
Ukrainiečiai pakeitė „rusų pasaulio“ reikšmę, kad dabar tai būtų paniekos terminas – sunaikinimo ir smurto frazė. Rusų ir ukrainiečių kalbomis jie su panieka išspjauna žodžius pokalbiuose arba vaizdo įrašuose, kuriuose skraido jų miestų ar namų griuvėsiai.
„Tikriausiai neturėtumėte maitinti kultūros, kuri nori sunaikinti“, – sakė Ukrainos muzikantas Oi Fusk, kilęs iš Donecko Rytų Ukrainoje. „Manau, kad turime puoselėti laisvės kultūrą ir saviraiškos kultūrą.“
Muzikantas Dmitrijus Kolesničenka pasakojo, kad prieš pat karą jis baigė mini albumą, kurį ruošėsi reklamuoti. „Dabar suprantu, kad jame yra rusiškų dainų tekstai, todėl man nedera jo leisti“, – sakė jis. „Aš nenoriu būti to rusų pasaulio dalimi.“
Taip pat yra išdavystės jausmas. Grafikos ir animacijos dizaineris Artemas Tamarkinas, kilęs iš šiaurės rytinio Sumų miesto, kuris taip pat pradėjo kalbėti ukrainietiškai, sakė, kad yra sukrėstas jo anksčiau puoselėto palaikymo rusams.
„Aš visada skyriau politiką ir žmones, – sakė Tamarkinas. – Tačiau prasidėjus karo veiksmams daugelis jo pažįstamų ir jam patikusių visuomenės veikėjų pasisakė už karą arba „tiesiog tylėjo ir nieko nesakė. Negaliu jais pasitikėti“, – sakė jis.
Kalašnykova sako, kad dabar kalbama rusų kalba ją siutina. „Nenoriu savęs prilyginti kriminalinės valstybės kalbos lygiui“, – sakė ji.
