Vis dar klaidingai tikima, kad visi augaliniai vaistiniai preparatai, kitaip nei vaistai, yra visiškai saugūs, net ir nėštumo metu. Galbūt tokia nuomonė susiformavusi todėl, kad dauguma žmonių naudoja tik tas liaudies medicinos priemones, apie kurias seniai žino ir yra ne kartą išbandę. Taigi kartais, kai susirgus vaistai pasirodo neveiksmingi arba kai delsiama kreiptis į gydytoją, atrodo, jog vaistinėje įsigytas žolelių mišinys tikrai nepakenks. Bet toks įspūdis – labai apgaulingas.
Kad ir kokie saugūs atrodytų augaliniai preparatai, juos reikia vartoti taip pat atsargiai, kaip vaistus. Ypač nėštumo metu.
Visų pirma nereikėtų painioti sąvokų „vaistinis augalas“ ir „augalas, naudojamas liaudies medicinoje“. Vaistinių augalų sudėtis ištirta, įrodytas jo farmakologinis veiksmingumas, išskirtos cheminės medžiagos, kurių pagrindu kuriami įvairūs vaistiniai preparatai. Visos oficialiai medicinos pripažintos žolelės įtrauktos į specialius žinynus, kur nurodyta ne tik visa jų cheminė sudėtis bei poveikis.
Tačiau toli gražu ne visos priemonės, naudojamos netradicinėje medicinoje, ištirtos pakankamai, kad patektų į tuos vaistinių augalų žinynus. O tai reiškia, kad apie kai kuriuos šalutinius augalų poveikius gali būti žinoma nepakankamai, ypač konkretaus augalo poveikis nėštumo metu. Juk viename augale gali slypėti net iki 50 sudėtinių dalių, kurių dauguma – farmakologiškai aktyvios.
Net fitoterapijos specialistai pripažįsta faktą, kad iki šiol nėra moksliškai pagrįstų daugelio vaistinių augalų nekenksmingumo nėščiosioms įrodymų, nors liaudies medicina jau ne vieną amžių šiuos augalus naudoja.
Pavyzdžiui, saugiomis žolelėmis laikomi mairūnas ir vaistinė kasija, dažnai nėščiosioms rekomenduojamos virškinimui gerinti, tam tikromis sąlygomis gali padidinti gimdos raumenų tonusą. Tiesa, jei jos įeis į augalinių vaistinių preparatų sudėtų – gali būti, kad medžiagos, sukeliančios tokį šalutinį poveikį, jau bus pašalintos. Todėl prieš pradedant vartoti vaistinių augalų pagrindu pagamintus vaistus būtina pasitarti su gydytoju.
Štai dar keletas augalų, kurių vartoti nėštumo metu nepatartina, nebent jų pagrindu pagamintus vaistinius preparatus skirtų gydytojas:
• Vyriškojo paparčio šaknis;
• Trikertės žvaginės žolės;
• Pelkių gailių;
• Baltojo amalo ūglių;
• Vaistinio dobilo;
• Vaistinio šalavijo ir dirvinės čiužutės žolelių;
• Alavijo lapų;
• Česnako svogūnėlių;
• Pelyno;
• Vaistinės gelsvės žolelių ir šaknų;
• Kadagio uogų;
• Paprastosios kartuolės šakniavaisių, lapų ir vaisių;
• Didžiosios ugniažolės;
• Čiobrelio;
• Paprastosios takažolės;
• Meškauogių lapų;
• Juodauogio šeivamedžio žiedų;
• Širdažolės;
• Jūros kopūstų;
• Kalendulos žiedų;
• Miškinės sidabražolės žiedų;
• Petražolių;
• Paprastosios bitkrėslės žiedų;
• Rūtų.
Tai – dar ne pilnas augalų, kurių antpilų, nuovirų, arbatų nevertėtų naudoti nėštumo metu. Pavyzdžiui, net ir populiarioji pipirmėtė silpnina kraujagyslių sienelių tonusą, tad gali paskatinti venų varikozę, kurios grėsmė nėštumo metu ir taip padidėjusi, taip pat sukelti mieguistumą, galvos skausmus. Ilgą laiką mėgaujantis dilgėlių sriuba ar arbata didėja tromboflevito rizika.
