Taip sako geriausias pasaulyje jaunasis biologijos mokslininkas - Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos abiturientas Julius JUODAKIS, prieš keletą dienų Čangvone (Pietų Korėja) vykusioje Pasaulio moksleivių biologijos olimpiadoje tituluotas absoliučiu nugalėtoju ir apdovanotas aukso medaliu.
- Kaip suprantu, esi vunderkindas, vienodai puikiai kremtantis visus mokslus. Tavo hobiu derėtų laikyti dalyvavimą visų įmanomų disciplinų olimpiadose ir jose laimėtų medalių kolekcionavimą?
- Ne visai. Vis dėlto tenka pripažinti, kad esu gamtos mokslų žmogus - kiti dalykai, ypač humanitariniai, man sekasi ne taip gerai. Manau, kad kiekvienas žmogus turi talentų, kiekvienas turi sritį, kuri jam sekasi geriau nei kitiems. O jei žmogus dar ir nuoširdžiai domisi tuo, kam turi gabumų, - tuomet gali pasiekti visai neprastų rezultatų.
- Na taip, Juliau, bet argi ne tavo pavardę radau tarp Lietuvos moksleivių chemijos olimpiados nugalėtojų, taip pat ir tarp matematikos olimpiados nugalėtojų?..
- Turiu pluoštelį diplomų, keletą medalių... Bet tai dar nieko neįrodo - visi šie dalykai tikslieji, giminiški tarpusavyje. Esti dalykų, kurie ir man sekasi sunkiau. Pavyzdžiui, esu negabus kalboms...
- Bet, jei neklystu, tavo pavardė ir tarp jaunųjų vertėjų konkurso nugalėtojų...
- Tiesa. Tai buvo vertimas iš vokiečių kalbos. Bet mokėdamas vieną užsienio kalbą negali savęs vadinti poliglotu.
- O kokia kalba tenka atlikti užduotis ir bendrauti tarptautinėse olimpiadose - pernai Japonijoje, šiemet Pietų Korėjoje?
- Žinoma, angliškai. Bet šią kalbą juk moka visi...
- O kaip patenkama į pasaulio moksleivių olimpiadą? Pirmiausia turbūt reikia laimėti mokyklos olimpiadą, paskui - visos Lietuvos?
- Taip, tik tarp mokyklos ir Lietuvos esama dar vieno etapo - miesto, kur rungiasi visų, tarkim, Vilniaus, mokyklų olimpiadų nugalėtojai. Man, beje, pirmajame etape dalyvauti nė nereikia - mokytojai, kurie dėsto, juk žino, kurie vaikai kokiose olimpiadose gali geriausiai pasirodyti.
Pasakydamas, kad dalyvavimas olimpiadose - mano hobis, iš dalies buvote teisus: dalyvauju olimpiadose nuo trečios klasės. Tai buvo jaunųjų matematikų konkursas „Kengūra", nuo to laiko jame dalyvavau kasmet iki mokyklos baigimo.
Iki kokios aštuntos klasės galima mėginti savo jėgas įvairiose srityse, tačiau ilgainiui būtina pasirinkti vieną - svarbiausią discipliną ir visą domesį, visas studijas skirti konkrečiai sričiai, nes vienu metu skirtingais keliais toli nenueisi.
Aš išsirinkau biologiją ir einu tuo tiesiu taku, neturėdamas laiko gręžiotis į šalis. Todėl tie, kurie biologiją mokosi tik pagal mokyklos programą, manęs niekaip negali pavyti.
- Kodėl būtent biologija tapo tuo išrinktuoju mokslu?
- Kitus mokslus reikia sąžiningai mokytis, o biologiją kažkodėl perprantu labai lengvai - viską suprantu, viską įsimenu. Be papildomų pastangų. O kuo daugiau išmanai, tuo platesni galimybių laukai veriasi - tuo įdomiau tobulinti savo žinias.
O svajonės juk ribų neturi - viliuosi ateityje tapti mokslininku išradėju ir sukurti vaistus nuo vėžio. Tai, žinoma, tik svajonė, bet ji nėra visiškai nepagrįsta, nes pagal mokslo sritį šis uždavinys - kaip tik man. Be to, nuo vaikystės girdžiu iš suaugusiųjų: “Juliau, kai užaugsi - būtinai imkis vaistų nuo vėžio kūrimo". Visiems jiems pažadėjau bent pabandyti.
- Kalbėti galima ne tik apie svajones, bet ir apie realias karjeros galimybes. Šis aukso medalis pasaulio moksleivių biologijos olimpiadoje, ko gero, atveria tau bet kurio pasaulio universiteto duris. Gal jau kurį nors išsirinkai?
- Taip, tokie pasiekimai turi didelės reikšmės stojant į aukštąją. Ypač jie vertinami Rytų šalyse - Japonijoje, Kinijoje... Kaip tik todėl rengiant vaikus olimpiadoms ir skiriama nepalyginti daugiau dėmesio - japonų, kinų, taip pat vokiečių, britų vaikai, būsimieji tarptautinių olimpiadų dalyviai, išeina dviejų mėnesių specialų parengimą - juos moko geriausi tų sričių pedagogai, suteikiamos galimybės naudotis laboratorijomis, atlikti skrodimus...
Mes apie tokias galimybes nė pasvajoti negalime, užtat dvigubai malonu juos nugalėti, parodyti, kad Lietuva ir be viso to yra pranašesnė. (Juokiasi.)
O dėl universiteto pasirinkimo... Kažkodėl išgirdę manąjį pasirinkimą visi ima aimanuoti - būsiu Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto molekulinės biologijos studentas. Čia esama ir lašo patriotizmo - tai kas, kad kitur būtų daugiau komforto, geresnės studijų sąlygos, platesnės karjeros galimybės, bet Lietuva yra mano šalis, kurią myliu, kur yra mano namai, už kurios ateitį sergu. Pagrindinė mano gyvenimo motyvacija - dirbti Lietuvai. Be to, manau, kad asmenybėmis nei būriais, nei kursais netampama - asmenybėmis tampama po vieną. Tad koks tuomet skirtumas, kokioje aplinkoje save auginti? Jeigu nori būti geriausias, negali rinktis lengvesnio kelio - maksimumo kompromisais nepasieksi.
- Kaip reikėtų įsivaizduoti tavo vaikystę? Buvai iš tų suaugusių vaikų, kurie niekada neišdykauja, nedūksta kieme, nuolat elgiasi pavyzdingai ir visą laisvalaikį graužia mokslinio turinio knygas?
- Nebuvau iš tų išdaigininkų, kurie kelia didžiausią nerimą pedagogams, bet niekuomet nebuvau knygų graužikas - visuomet likdavo laiko ir žaidimams kieme, ir futbolui, ir visiems vaikiškiems domesiams... Atvirkščiai, tie, kurie iš arti matė mano mokyklinius metus, o dabar mato mano laimėjimus, nepaliauja stebėtis: „Kaip? Jis juk beveik nesimokė"... (Juokiasi.)
Iš tiesų prie knygų sėdžiu neilgai, skaitau po nedaug, bet skaitydamas stengiuosi viską iki smulkmenų suprasti ir įsiminti. Mokytojai pataria, kokią literatūrą skaityti, tad imu reikiamas knygas ir po truputį jas studijuoju. Stebitės, kad moku anglų kalbą - o kaipgi aš galėčiau mokytis biologijos, ruoštis olimpiadoms? Didžiuma man reikiamos literatūros į lietuvių kalbą net nėra išversta.
- Kiek girdėjau, pernai Japonijoje, kur pats laimėjai sidabro medalį, buvote verčiami gyventi labai asketiškai, kaip kokie budistų vienuoliai, neturintys teisės išeiti iš savo celių?
- Tiesą sakant, ir šiemet Pietų Korėjoje buvo panašiai. Tokie yra Rytai. Jei pasakyta prisistatyti aštuntą ryto, vadinasi, turi aštuntą ryto ir būti, nesvarbu, kad reikės dar valandą laukti. Turėjome paskirtą prižiūrėtoją, be kurio žinios nė žingsnio negalėjome žengti. Beje, su savo kolegėmis irgi neturėjome galimybės bendrauti - berniukai ir mergaitės buvo apgyvendinti skirtinguose bendrabučiuose. Iš bendrabučių veždavo tiesiai į paskirties vietas: užduočių atlikimo centrą, praktinių užduočių - į laboratoriją, į valgyklą - pietų, atgal į bendrabutį... Maistas - bent jau man - buvo klaikus. Nei bulvių, nei mėsos - tik bambukai, aštuonkojai, kalmarai...
- Pats biologijoje nieko neišmanau, tad aptarti olimpiados užduotis vargu ar pavyks. Gal tik pasakyk, kas buvo sunkiausia?
- Skrosti vorą. Visi tikėjomės ko nors stambesnio, bent jau varlės dydžio gyvūno, o tokį nedidelį organizmą kaip voras skrosti sudėtinga, dar juk reikia surasti, išimti, atpažinti jo vidaus organus. Ši užduotis labai mažai kam pavyko, deja, ne kažin kaip pavyko ir man.
Guodžia bent tai, kad voras buvo negyvas. Antai pernai Japonijoje vikšrą reikėjo skrosti judantį - japonams kažkodėl labai prastai sekėsi anestezuoti gyvūnus...
- Gal nuo gyvūnų tavieji domesiai pereis prie žmonių ir vietoj biologo turėsime gydytoją?
- Daugeliui taip ir nutinka, tačiau mano apsisprendimas - galutinis. Gydytojai padeda vienam konkrečiam žmogui, o aš noriu dirbti visai žmonijai. Tegu gydytojai rašo receptus vaistams, o tuos vaistus kursiu aš.
