Ne paslaptis, kad kai kurie vaikiški klausimai tėvus užspeičia į kampą. Ir tai – ne tik klausimai iš serijos „kaip atsiranda vaikai?“, bet ir, atrodytų, tokie kasdieniški, kaip antai „Mama (tėti), kiek tu uždirbi?“.
Įprasta reakcija į tokį klausimą – noras apsiginti ir neatsakyti. Todėl tarp suaugusiųjų galioja nerašyta taisyklė: apie pinigus neklausinėti. Ir suaugusieji neklausinėja. Beje, neklausiama ne tik tokių klausimų, kurie pašnekovą gali priversti pasijusti nejaukiai, bet ir tokių, kurių vis dėlto reikėtų paklausti tam, kad pagilintume savo finansų srities žinias. Įsišaknijęs įprotis nugali ir pristabdo suaugusio žmogaus judėjimą į priekį. Bet dabar kalbame ne apie suaugusiuosius, o apie vaikus.
Vaikų dar nekausto mandagumo rėmai, galiojantys suaugusiųjų pasaulyje, taigi jie ir toliau tyrinėja tai, kas yra aplinkui. Ir klausimas apie tėvų pajamas jiems niekuo neišsiskiria iš daugybės kitų. Jie bando suvokti savo vietą materialiame pasaulyje bei apibrėžti savo šeimos vietą tame gyvenime, iki kurio konteksto jie jau užaugo.
Ką vertėtų žinoti tėvams prieš atsakant į tokį vaiko klausimą? Tik tai, kad informaciją apie savo pajamas pateikti būtina, tačiau ne visą, kalbėti prieš akis turint konkretų tikslą ir taip, kad vaikas galėtų jus suprasti.
Kodėl dalį informacijos nutylėti?
Todėl, kad konkrečios pajamos, skaičiai ir sumos – tai našta, kurią gali prisiimti tik suaugęs žmogus. Ir tai nepriklauso nuo pinigų kiekio, kadangi tiek jų perteklius, tiek trūkumas gali pakenkti vaiko psichikai jei jis tai realybei dar nėra pasirengęs.
Perteklius gali neigiamai paveikti jo vietos materialiame pasaulyje suvokimą bei gebėjimą siekti savo tikslų, o ne naudotis tėvų darbo vaisiais.
Pinigų stygius gali pernelyg susilpninti vaiko pasitikėjimą savimi, išugdyti išlikimo baimę, išprovokuoti prisiimti atsakomybę, kuriai jis dar nėra pasirengęs.
Kitas dalykas, kurį verta paminėti – vaiko aplinka. Kuo labiau auga vaikas, tuo labiau plečiasi jį supantis pasaulis. O tame pasaulyje, be jaukaus šeimos židinio, esama ir blogio, grįsto socialine nelygybe ir kitomis problemomis.
Jei informacija apie šeimos pajamas išeis už šeimos rato, tai gali sutrikdyti jos, taigi ir vaiko, saugumą. Kitaip tariant, jei jūsų vaikas atsitiktinai prasitars (be jokių piltų kėslų) apie savo tėvų pajamas, jis gali tapti socialinio nepasitenkinimo priežastimi arba sukčių auka.
Todėl visa, kas susiję su šeimos pinigais, patikimiausia laikyti paslaptyje, toliau nuo pašalinių smalsuolių. Tai tiek jus, tiek jūsų vaiką išvaduos nuo daugybės problemų.
Ką apie savo pajamas vis dėlto galima pasakyti ir kokiu tikslu tai daryti?
Kadangi vaikas šiaip ar taip pasidarys savas išvadas apie jūsų pajamas, dalį informacijos vertėtų pateikti. Ir tuo metu, kai pinigų klausimas netikėtai buvo užduotas, reikėtų pasidomėti, kodėl jis parūpo būtent dabar?
Jei klausimas kilo gavus informaciją apie kitų žmonių pajamas („Paulius vakar sakė, kad jo tėtis uždirba penkis tūkstančius. O kiek uždirbi tu?“), iš karto galima suprasti, kad vaikas bando nustatyti savo šeimos vietą jo bendraamžių šeimų reitinge priklausomai nuo pajamų, tam tikra prasme ir savo vietą tarp bendraamžių, jei vaiko sąmonėje neišvystyti kiti savęs kaip asmenybės vertinimo kriterijai.
Šiame klausime užkoduotas nerimas: „Kas bus jei paaiškės, kad mūsų pajamos mažesnės? Galbūt tai gali lemti ir mano padėtį kolektyve? O jei bičiuliai ir vėl ims kalbėti apie tėvų atlyginimus? Ką pasakysiu aš? Ką sakys jie?“
Tokiose situacijose geriausia vaiką nuraminti ir pasakyti, kad turite pakankamai pinigų, kad jis galėtų normaliai gyventi ir mokytis. Be abejo, tai nuskambės įtaigiai tik tuo atveju, jei anksčiau vaiko akivaizdoje jūs nedejuodavote, kad sunku gyventi, trūksta pinigų, kad jums nuolat nesiseka ir apskritai esate nevykėliai.
Jei vaikas vis dėlto reikalauja pasakyti konkrečią sumą, galite savo ruožtu paklausti jo, ką jis galvoja apie savo šeimos pajamas. Beje, tuo pačiu sužinosite, ką būtent vaikas žino iš to, kas nuo jo nuolat būdavo slepiama arba nutylima.
Tuo atveju, jei jo įsivaizduojama pajamų suma pasirodys besanti gerokai mažesnė, nei gaunate jūs, tačiau vaikui ji atrodo įtikinama, galite patvirtinti, kad jis beveik atspėjo. Arba raskite kitą atsakymo variantą. Bet nesakykite tikslių skaičių. Praktika parodė, jog pirmojo atsakymo dažniausiai ir pakanka kad vaiko smalsumas būtų patenkintas.
Beje, kalbant apie kitų žmonių pajamas geriausia sutelkti vaiko dėmesį į tai, kas svarbu jo paties vystymuisi. Pavyzdžiui, ar žino jūsų vaikas, ką dirba Pauliaus tėtis, jei jau prakalbote apie tą žmogų? Kaip mažylis galvoja, ar daug reikia mokytis, kad gautum tokį darbą? Ką, jo nuomone, svarbu padaryti kad pasiektum tokio rezultato?
Net jei jūsų vaikas į šiuos klausimus dar negalės atsakyti, kitą kartą jo sąmonėje vienokių ar kitokių pajamų vertinimo sistema jau turės kiek kitokius kriterijus, tokius, kaip darbo pobūdis, tam darbui reikalingo kūrybingumo, energijos, laiko sąnaudos, taigi bus motyvuotas pats ieškoti atsakymų į klausimus, kaip galima pasiekti tokių pajamų.
Atsakant į klausimą apie šeimos pajamų sumą galima taip pat pakalbėti ir apie per mėnesį išleidžiamą pinigų sumą. Juk tai nebūtinai ta pati suma, kurią jūs gaunate. Ir kol kas neatskleiskite informacijos apie savo banko sąskaitas bei investicijas. Juk vaikas klausia tik to, koks jūsų atlyginimas!
Jei klausimas apie pinigus kilo stebint jūsų veiksmus (pavyzdžiui, pamačius, kaip tvarkote šeimos biudžetą kompiuterio programa), temą gvildenti jau reikėtų tikslingiau.
Bet ir vėl visai nebūtina vaikui rodyti visų skaičių, suformulavus savo atsakymą į vaiko klausimą tokiu principu: „O ar žinai, kad svarbiausia – ne tai, kiek uždirbi, o tai, kiek išleidi? Štai, paskaičiuok, kiek tau reikėtų uždirbti, jei tu pats sau mokėtum kišenpinigius, apmokėtum už lankomą būrelį, pramogas“. Ir parodykite savo šeimos išlaidas būtent toje skiltyje.
Jei vaikas vis dėlto prašo išsamios informacijos apie šeimos pajamas, galite papasakoti ir apie auksinę taisyklę, galiojančią suaugusiųjų pasaulyje, kad skaičiuoti svetimus pinigus negerai – verčiau skaičiuoti tik savus.
„O jei tu rūpiniesi savo ateitimi, nagi, imkime ir pradėkime mokytis (jei dar nesate to darę), kaip elgtis su kišenpinigiais – pamokysiu elgtis su pinigais taip, kaip tai darau aš. Tada ateityje, kai užaugsi, galėsi tapti finansiškai nepriklausomu žmogumi. Būsi pasirengęs dalyvauti šeimos finansų tvarkyme“.
Kodėl informacijos apie jūsų pajamas pateikimo tikslumo kriterijumi turėtų būti jūsų vaiko branda?
Vis dėl tos pačios priežasties. Visų pirma, tai paties vaiko saugumas. Tai jo psichologinis saugumas, jo pasirengimas rasti savo vietą po saule ir išmokti įveikti trūkumus bei kliūtis, kurių arba yra (jei šeima jaučia pinigų stygių), arba nėra, bet jie specialiai sumodeliuojami, kad vaikas išmoktų pasikliauti tik savimi, o ne stora tėvų pinigine.
Antra, dėl jūsų saugumo. Istorijos apie nedėkingus vaikus – ne toks jau retas reiškinys mūsų gyvenime. Todėl išsami informacija apie jūsų finansinę padėtį gali sugadinti gyvenimą ne tik jūsų vaikui, kuris dėl savo nebrandumo (nepriklausančio nuo amžiaus) gali neteisingai įvertinti savo jėgas, bet ir jums, kadangi nuolatinės atžalos finansinės pretenzijos sunkia našta užguls būtent jūsų pečius.
Taigi būkite atsargūs.
Nepaisant to, kad pinigų klausimas šeimoje turėtų būti atviras, bet kokia informacija apie pinigus turėtų būti vertinama atsargiai. Šis atsargumas didžia dalimi nukreiptas ir į tikslą išugdyti tinkamą elgesį su pinigais. Tik tada bus galima tikėtis gerų rezultatų, kad jūsų vaikas išsiugdys tinkamą suvokimą apie turtą ir sėkmę.