Kada užauga lepūnėliai
Kai tėvai rūpinasi savo vaiko poreikiais ir tai daro su džiaugsmu, sąmoningai suvokdami savo elgesį ir to elgesio pasekmes, tai galime pavadinti meile. Rūpestis be meilės – tarsi pirktinis pyragas, kuris yra lyg ir skanus, tačiau kažko trūksta. Tai dažniausiai rodo, kad toks vaikas neatliepia tėvų lūkesčių. Suaugusieji iš tikrųjų nori kitokio vaiko, ir šis jiems – tik "vaikas-projektas", būtinas jų saviraiškai. Taip auginant mažylį kyla pavojus arba jį auklėti pernelyg griežtai, arba – išlepinti. Tiek vienu, tiek kitu atveju rezultatas tas pats – tikrasis vaikas tarsi išstumiamas, o nenusisekęs "vaikas-projektas" tampa našta. Bet dar dažniau būna priešingai – mažylį išlepina labai mylintys tėvai. Tik ta meilė kartais tarsi išsikreipia. Tai įvyksta, kai neatsiliepiama į tikruosius mažylio poreikius, atsižvelgiant į amžių negerbiamas jo savarankiškumas, už vaiką viskas sprendžiama ir per jį tenkinami savi poreikiai, pavyzdžiui, nesaugumas, nenoras būti blogu tėčiu ar mama, baimė būti atstumtam, mažyliui keliami savi neįgyvendinti tikslai. Rezultatas – irzlus, nelaimingas, nuo kitų priklausomas mažasis monstriukas.
Rūpestis ar lepinimas?
1. Kūdikio neišlepinsite. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad tėvai stengiasi net naujagimio nenešioti, kad ... neišleptų. Vargu ar galima išlepinti kelių mėnesių kūdikėlį, kuris dar nesupranta, kad verkimu galima ko nors išsireikalauti. Pirmaisiais mėnesiais mažylis verkia tik tuomet, kai jam kažko reikia: norėdamas valgyti, miego, kai jam šalta, skauda pilvuką ar trūksta dėmesio. Fizinis kontaktas yra būtinas normaliam vaiko vystymuisi – jis suteikia artumo, meilės pojūtį ir saugumo jausmą.
2. Mažasis atradėjas jau pradeda reikalauti. Kai mažylis jau gali nuropoti ar nušliaužti nuo vieno kambario galo iki kito, pradeda tyrinėti jį supančią aplinką ir... reikalauti vieno ar kito daikto. Tik žodelis "ne" jam dar sunkiai suprantamas. Todėl geriausia išeitis – pritaikyti namus mažajam tyrinėtojui, kad jis jaustųsi s.augus. Jei stengsitės auginti jį taip, kad kuo rečiau tektų sakyti "ne" – tai dar ne lepinimas.
3. Antri treti vaiko gyvenimo metai. Tai lemiamas momentas. Vis garsiau pasigirsta žodeliai: "aš pats", "noriu", "neisiu", o neretai juos palydi ir kojyčių trepsėjimas. Mažasis pradeda kovą su tėvais, bandydamas galimybių ribas. Jums neliks nieko kita, kaip apsišarvuoti kantrybe ir bandyti mažojo savarankiškumą nukreipti tinkama linkme. Tik jokiu būdu nepataikaukite vaikui – padarysite meškos paslaugą ne tik sau, bet ir jam. Lepūnėlių nemėgsta tiek suaugę, tiek vaikai, nes jie yra nemandagūs ir visko reikalaujantys.
4. Ar galima išlepinti ligoniuką? Liga tarsi "sumažina" mus visus, net ir suaugusiuosius. Todėl svarbu atsižvelgti, ar mažyliui iš tiesų reikalinga pagalba, ar jis viską gali padaryti pats. Kartais būtina vaikutį palaikyti, padrąsinti, nekeliant per didelių reikalavimų. Bet jeigu mažylis nenori pamiršti ligoniuko vaidmens net pasveikęs, vertėtų susimąstyti: galbūt keliate vaikučiui per didelius reikalavimus, kurie sumažėja tik jam susirgus, o gal sirgdamas gauna daugiau dėmesio, šilumos ir meilės?
5. Jei lepina seneliai. Nekovokite ir nestokite savo tėvams skersai kelio. Jūsų pareiga vaiką auklėti, o senelių – visaip pamyluoti… Beje, jie niekaip vaiko nesugadins, jei namie nepūsite pagal tą pačią dūdelę.
6. Vienturčiai – didesni lepūnėliai? Jeigu didesnį dėmesį laikytume lepinimu, jie tikrai būtų lepūnėliai. Bet viskas pačių tėvų rankose – per didelė globa atima pasitikėjimą savimi, o meilė – jį stiprina.
Mažius – jau lepūnėlis, jei jis:
X pagal amžių nesavarankiškas;
X nejaučia ribų per daug sau leisdamas;
X isteriškai elgiasi;
X jaučiasi esąs svarbiausias, nors vaikui augant egocentrizmas turėtų mažėti;
X sunkiai įveikia stresą;
X sunkiai adaptuojasi naujoje aplinkoje;
X emociškai nestabilus, jautrus, nerimastingas;
X nemoka palaukti;
X šiurkščiai elgiasi, nejautrus kitiems, nemoka nusileisti, užleisti, atsisakyti dėl kito;
X neturi pareigų arba jų neatlieka.
Jeigu nenorite lepūnėlio
X Priimkite vaiką tokį, koks jis yra. Nesistenkite jo pakeisti, kad galėtumėte realizuoti savo tikslus ir svajones.
X Nepervertinkite mažylio, nemistifikuokite vadindami jį ypatingu vaiku, neaikčiokite laikydami vunderkindu. Jeigu taip yra iš tikrųjų, ilgainiui vaikas pats tai pajus.
X Nustatykite namuose vaiko amžių atitinkančias taisykles. Jos būtinos, kad mažylis jaustųsi ramesnis ir saugesnis. Taisyklės privalo nesikeisti priklausomai nuo jūsų norų ir nuotaikos.
X Nepataikaukite ir nepatarnaukite. Net jeigu atėjus laikui susitvarkyti žaisliukus ištinka pykčio priepuolis, netvarkykite už mažylį. Verčiau padėkite pajusti netvarkos padarinius, pavyzdžiui, nespėkite laiku nesutvarkius žaisliukų paskaityti vakarinės pasakėlės.
X Nepildykite visų norų. Mažylis pajus, kad jumis galima manipuliuoti. Vaikai nejaučia skirtumo tarp to, ko jiems norisi ir kas jiems reikalinga. Tam ir yra reikalingi tėvai.
X Išmokykite palaukti. Jeigu esate užsiėmęs ir mažajam parodyti dėmesio tuo metu negalite, nesiverskite per galvą – priešingu atveju vaikas niekada neišmoks laukti. Tiesiog ramiai, jokiu būdu ne irzliai, paprašykite palaukti.
X Būkite nuoseklūs drausdami. Jeigu nesate tikri, kad pavyks laikytis žodžio, geriau "ne" nesakykite. Priešingu atveju mažylis jumis nebetikės.
X Leiskite vaikui išlieti neigiamas emocijas, jei pranešate nepalankų jam sprendimą. Juk tai normali reakcija į nusivylimą.
X Nebijokite pasirodyti blogi tėvai. Nepasiduokite keliamam skandalui ir juo labiau aplinkinių spaudimui. Jeigu mažyliui nusileisite, toks jo elgesys kartosis.
