Šįmet pažymint tautos dainiaus poeto Jono Mačiulio-Maironio gimimo 150-ąsias metines diskutuojama, kiek aktualūs ir įdomūs šių laikų moksleivijai lietuvių literatūros klasikai, tautinės savimonės žadintojai.
Naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Ar išimdami iš švietimo programų maironius nežudome naujų maironių?“ vyresnės kartos rašytojai teigė, kad Lietuvos mokyklų literatūros programose jau pamiršti garsūs autoriai, vis labiau atsigręžiama į Vakarus, o jaunimas skaito populiariąją literatūrą, kuri visais požiūriais esanti menkavertė.
„Kai mokytojų lituanistų paklausiu, kiek pamokų jie skiria, pavyzdžiui, Maironio ar Justino Marcinkevičiaus poezijai nagrinėti, gaunu keistą atsakymą - pasirodo, valandų skiriama paties mokytojo nuožiūra, žodžiu, kaip kam patinka. Dažnai apsiribojama vos keliais eilėraščiais arba kūrybos fragmentais ir vėliau rašomos kūrinio interpretacijos! Daug ką nubraukė Švietimo ir mokslo ministerija, iš mokyklų programų išmėtė, įstatė naujus kūrėjus, kurie Lietuvai toli gražu neturėjo tokio svorio nei anksčiau, nei šiandien...
Į programas atėjo antraeiliai rašytojai, o didiesiems rašytojams mokyklose liko labai maža vietos, ir tam pačiam Maironiui. Iš viso literatūra nustumiama į antrą planą“,– apgailestauja rašytojas, daugelio romanų autorius Vytautas Bubnys.
Prieštaraudama garsiam rašytojui Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Alė Seliukienė sako, kad Maironis yra toks didelis, kad jo niekaip negali apeiti.
„Dainuojama jo „Trakų pilis“ moksleiviams irgi yra įspūdinga ir lygiai kaip ir mus su dar Vytauto Kernagio pritaikyta melodija juos veikia. Skaitymo konkursuose vaikai visai natūraliai ir gražiai skaito ir dainuoja Maironį - Atgimimo dainių, bet ne tik. Ir mūsų laikais, ir dabar pabrėžiamas Maironio lyrikos individualumas, jis yra ir moderniosios poezijos pradininkas, kurį savaip skaitė ir skaito paskesnių kartų garsūs kūrėjai“, – vardijo mokytoja lituanistė.
Jos teigimu, nėra tokia jau nepalanki literatūros mokymo programa jaunam žmogui tarpti. „Aišku, yra labai skaudžių dalykų, susijusių su pagarbos žmogui ir knygai menkėjimu. Bet ne mokyklos aplinkos žmonės nelabai įsivaizduoja, ką žmogus turi daryti per egzaminą ir ką tai reiškia interpretacija, rašinio rašymas. Nenorėčiau sutikti, kad interpretacija yra „niekalas“. Jei žmogus remiasi literatūriniu kontekstu, jam rašomi patys didžiausi balai - ir literatūra, ir kultūra mokykloje yra tikrai vertinami dalykai. Visada maniau, kad įdėmus skaitymas duoda naudos,apskritai skaitymas yra būtinas, jis gali išgelbėti žmogų, padaryti jį žmogumi“, – kalbėjo A. Seliukienė.
