Po skaudaus likimo smūgio J. Jakimavičienė pirmą kartą viešai pravėrė širdį. Su naujienų portalu tv3.lt ji dalijasi savo istorija – apie kelią į socialinius tinklus, interneto žvaigžde tapusį sūnų, Lietuvoje sukurtą unikalų parką ir apie skausmą, išmokiusį dar labiau branginti gyvenimą.
Sūnus įtraukė visą šeimą į veiklą internete
J. Jakimavičienės „Instagram“ paskyrą šiandien seka daugiau nei 12 tūkstančių žmonių. Čia moteris dalijasi kasdienybės akimirkomis – nuo stilingų derinių iki kelionių rekomendacijų. Be to, savo dienas ji fiksuoja ir vloguose, kuriuos talpina „YouTube“ platformoje. Tačiau kaip pasakojo Jurga, anksčiau socialiniai tinklai jos visai nedomino – viskas pasikeitė tada, kai šią sritį atrado jos sūnus Antanas, šiandien Lietuvoje gerai žinomas turinio kūrėjas.
„Net sunku prisiminti, kaip viskas prasidėjo, bet šio kelio kaltininkas – sūnus. Kai jis pradėjo filmuoti vlogus, kartais mus su vyru į tai įtraukdavo. Vėliau pats vyras susikūrė savo „YouTube“ kanalą, kuris palaipsniui tapo mūsų bendru – juk viską darydavome kartu, tad ir aš pasirodydavau.
Galiausiai supratau, kad man patinka montuoti – labai smagu iš gausybės prifilmuotos medžiagos sukurti trumpą, gražų prisiminimą. Taip kasdienybės filmavimas ir talpinimas socialiniuose tinkluose tapo mėgstama veikla. Galbūt todėl, kad vaikystėje patiko scena, norėjosi modeliauti, tad socialinė erdvė tapo niša tai įgyvendinti“, – pasakojo J. Jakimavičienė.
Tiesa, visa tai neįvyko per naktį – iš pradžių Jurga prieš kamerą jautėsi nedrąsiai, vengdavo kalbėti. Kaip pati sako, tik stovėdavo ir šypsodavosi šalia besifilmuojančio vyro.
„Ir net nežinau kaip, bet gavosi taip, kad galiausiai socialinė erdvė tapo man kaip dienoraštis, kurioje pradėjau kurti sau prisiminimus. Čia galiu tai daryti pagal savo scenarijų, būti savimi, rodyti tai, kas man išties patinka, kaip jaučiuosi, ką veikiu, valgau, kur keliauju. Smagu turėti savo sekėjų bendruomenę, kuri aktyviai dalyvauja įkeltuose storiuose, bendrauja, nes tada dar labiau norisi dalintis savo mintimis ir potyriais“, – savo istorija dalijosi ji.
Galiausiai visa Jakimavičių šeima tapo atpažįstama socialiniuose tinkluose – sūnus, dukra, tėtis ir mama tūkstančius sekėjų užkrėsdavo pozityvumu bei įtraukiančiais filmukais. Nors iš pradžių socialiniai tinklai Jurgos nedomino, dviejų vaikų mama visada palaikė sūnų, pirmąjį žengusį šiuo keliu.
„Mes patys su vyru kadaise kūrėme verslą, kuriuo daugelis netikėjo. Todėl man, kaip mamai, net nebuvo minčių dvejoti ar nepalaikyti sūnaus. Aš žinau vieną – kad tai, kas yra bet kurio žmogaus mintyse, jei tik jis turi viziją, mato ją ir visa širdimi tiki, tai ir pasieks savo. Palaikau savo vaikus bet kokiuose jų sprendimuose, nes svarbiausia – bandyti, daryti, siekti. Juk kitaip nesužinosi, ar tai pavyks“, – mintimis dalijosi J. Jakimavičienė.
Staigi vyro mirtis pakeitė viską
Jurga su vyru Antanu buvo labai laimingi – pašnekovės teigimu, judviejų gyvenimas buvo pilnas džiaugsmo, svajonių ir lūkesčių. Kaip ir visiems, kartais jie neišsipildydavo, bet sutuoktiniams viską visada atpirkdavo jausmas, kad esi be galo mylimas. Tačiau praėjusiais metais šią šviesą užgožė skaudus likimo smūgis – šeimos atostogų metu Antaną netikėtai ištiko širdies smūgis. Šiandien Jurgai vis dar sunku apie tai kalbėti – moteris pamažu mokosi gyventi iš naujo, vėl atrasti gėrį, grožį ir šypseną savo kasdienybėje.
„Jis buvo mano visas pasaulis. Metus ir du mėnesius nebuvo nė vienos dienos, kad neverkčiau. Nežinojau, kaip iš to išeiti, nenorėjau matyti žmonių, skaudu buvo bet kur eiti, nes buvau įpratusi viską daryti kartu su juo. Visi mūsų pažįstami žinojo, kad atskirai mes beveik niekada nebūname. Buvo taip skaudu, kad supratau, jog jei taip ir toliau, aš neatlaikysiu, todėl turiu pasirinkti – arba gyventi toliau, arba tai nuves mane į proto bedugnę.
Nors ir atrodo, kad man jau geriau, vis dar kiekvieną rytą pabundu su skausmu, kuris taip pykina, jog nežinau, kur dėtis. Atrodo, noriu vėl užmigti, nes sapnuose neskauda. Kol kas ramybę randu tik miegodama. Realiame gyvenime turiu stipriai su savimi dirbti, kad eičiau į priekį. Einu, šypsausi, bandau kažkur atrasti džiaugsmą, nes kol kas tik taip galiu išgyventi šią beprotiškai skaudžią netektį, kuri dar tebepjausto širdį“, – išgyvenimais dalijosi moteris.
Jurga tiki, kad gyvenimas žemėje yra laikinas, o žmogus, palikęs kūną, niekur neišnyksta. Todėl ji kasdien jaučia vyro buvimą, jo rūpestį ir globą, juodu dažnai susitinka sapnuose.
„Žinau, kad jis ir toliau rūpinasi mumis su vaikais. Sapnuose su juo dažnai susitinku – jis visada laimingas, sapne mums abiem gera, todėl dėl jo aš esu visiškai rami. Bet mane kamavo klausimas, kaip man išmokti gyventi be jo fizinio kūno. Galima rasti daug paaiškinimų, kas vyksta po to, kai mes paliekame kūnus, bet to negalima patikrinti – galima tik pasikliauti kitų pasakojimais, analizėmis ir panašiai. Todėl man svarbiausia buvo rasti atsakymą į tai, kaip toliau čia gyventi“, – pasakojo J. Jakimavičienė.
Taip Jurga pradėjo domėtis, kaip dirbti su savo protu. Anot pašnekovės, šiandien judėti toliau jai padeda mintis, kad visas išorinis pasaulis yra mūsų veidrodinė projekcija – jei būsime nelaimingi ir nepaleisime praeities, kurios negalime pakeisti, išorinis pasaulis taps skausmu ir tamsa.
„Tiesiog stebiu savo mintis ir stengiuosi su jomis nebekovoti, nebesutelkti į jas dėmesio. Bandau žiūrėti į tai kaip į žaidimą – tarsi naršyčiau socialinį turinį. Juk kai naršai, praleidi tai, kas nepatinka, o sustoji ties tuo, kas įdomu. Taip veikia algoritmas: kur sustabdai dėmesį, to daugiau tau ir rodo.
Tas pats vyksta ir su mintimis. Jei aš nuolat koncentruojuosi į skausmą ar prisiminimus, mano protas vis iš naujo juos iškelia ir daugina, o tai beprotiškai skaudina. Bet jei praleidžiu tas mintis ir leidžiu sau džiaugtis gyvenimu, mano „vidinis algoritmas“ ima rodyti vis daugiau to, kas gera ir malonu.
Tad taip dabar ir eksperimentuoju bei žaidžiu su savo gyvenimu. Ir padedu sau su mintimi, kad vyras niekur nedingo, tik toli toli iškeliavo, iš kur negali grįžti, bet širdyje jį galiu jausti. Aš be galo dėkinga už jo besąlygišką meilę, kurią jaučiu iki šiol“, – jautriai kalbėjo pašnekovė.
Sakoma, kad netektis pakeičia žmogų ir priverčia iš naujo įvertinti gyvenimą – Jurga tą patyrė sava širdimi. Anot moters, didžiausia pamoka, kurią jai paliko vyras Antanas – supratimas, kad gyventi ir mėgautis reikia čia ir dabar bei nebijoti pasakyti „ne“ dalykams, kurie to džiaugsmo nebeteikia.
„Netektis man buvo labai didelis išbandymas, bet ji aiškiai parodė, kad gyvenime neturime nieko bijoti. Mes niekada nežinome, kuri akimirka gali būti paskutinė, todėl nėra prasmės per daug jaudintis, baimintis ateities ar viską priimti pernelyg sunkiai. Šis suvokimas privertė mane permąstyti daugelį dalykų: pradėjau dar daugiau vertinti dabartį, leisti sau tai, ko anksčiau neleisdavau, daugiau mėgautis ir gyventi drąsiau.
Žinoma, dar mokausi negalvoti apie tai ko nebebus, kad šiame gyvenime fiziniuose kūnuose kartu nebebūsime, stengiuosi perauklėti savo protą. Kad ir kaip sunkiai sekasi, bet šis kelias įkvepia mane kurti gyvenimą tokį, kokio iš tikrųjų noriu ir eiti pirmyn su lengvumu“, – pasakojo J. Jakimavičienė.
Kartu su vyru įkūrė unikalią vietą Lietuvoje
Jurga su vyru Antanu buvo ne tik gyvenimo, bet ir bendro verslo partneriai. Kadaise sutuoktiniai įkūrė iki šiol veikiančią, itin unikalią vietą Žemaitijoje – Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parką. J. Jakimavičienės teigimu, tai – vienintelis tokio pobūdžio parkas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tad kuo jis toks ypatingas?
„Čia žmonės atranda daugiau nei tik gražią aplinką. Kiekvienas labirintas ar geometrinė figūra sukurti su meile tam, kad padėtų žmogui sustoti, pabūti su savimi ir nurimti. Ėjimas labirintuose nėra tik pramoga – tai meditacinė kelionė, kurioje gali pajausti vidinę ramybę ir atsakymus į svarbiausius klausimus. Pagal mokslininkus, vaikštant labirinto takeliais, kai staigiai pasisukama 180 laipsnių kampu, vienas smegenų pusrutulis persijungia į kitą, ir kol visas labirintas išvaikštomas, šis procesas įvyksta daug kartų.
Tokiu būdu smegenys per trumpą laiką labai stipriai dirba, todėl tada yra įmanomi įvairiausių gabumų pasireiškimai, atsakymų gavimai, energijos antplūdis ir panašiai. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl tikima, kad labirintai daro stebuklus ir keičia žmonių gyvenimus. Žmonės čia atranda tą ypatingą jausmą, kurio dažnai trūksta kasdienybėje – galimybę tiesiog pabūti, atsikvėpti, pajusti ryšį su savimi ir pasauliu“, – teigė išskirtinės vietos įkūrėja.
Nors J. Jakimavičienei ši vieta yra itin brangi, moteris atskleidė, kad parką nusprendė parduoti. Kaip pasakojo Jurga, juodu su vyru Antanu laikydavosi požiūrio, kad nereikia prisirišti nei prie namų, nei prie atliktų darbų.
„Viską gyvenime darėme su meile, pilnu atsidavimu. Ir aš toliau taip darau, ką bedaryčiau. Tik gyvenimas keičia mus – keičiasi norai, tikslai, pomėgiai. Kai ateina noras eiti toliau, daryti kitus dalykus, tavo energija fokusuojasi kitur, nebegali laikytis prisirišimo, nors tai ir labai patiko. Ateina laikas, kai vieta ir erdvė yra pasiruošusi naujiems šeimininkams, kurie į ją įneša savo energiją ir kūrybą.
Vyro netektis dar labiau parodė, kad gyvenime turiu viską paleisti ir būti laisva nuo bet kokio prisirišimo, nes jis buvo mano didžiausias prisirišimas. Šioje vietoje atidaviau viską, ką galėjau, kas ėjo iš širdies. Dabar mano kelias kitoks – tiksliai dar nežinau, kur jis nuves, bet žengsiu į nežinomybę, nes tik taip galiu pradėti naują gyvenimą“, – atviravo ji.
Kol unikalus Jurgos ir Antano sukurtas parkas ieško naujų šeimininkų, šiandien moters kasdienybė ir toliau stipriai susijusi su darbu šioje vietoje. Tiesa, čia ji darbuojasi ne viena – į parko veiklą yra įsitraukusi ir dukra Agnė.
„Sezono metu, kuris trunka šešis mėnesius, mes su dukra esame nuolatiniame darbymetyje. Dukra kasdien nuo ryto iki vakaro priima lankytojus, tai – darbas be sustojimo nuo pirmadienio iki sekmadienio. Aš, kadangi labai mėgstu augalus, rūpinuosi visa teritorija, o jei reikia ką nors sukonstruoti ar sutvarkyti, tai darome kartu su dukra, nes esame puiki komanda ir darbas lengviau pasidaro“, – dalijosi J. Jakimavičienė.
Didžiausia vertybė – artimas ryšys su vaikais
Kalbėdama apie vaikus, Jurga pasakojo, kad jų šeimoje visada vyravo komandos jausmas – visi vieni kitus palaikydavo, domėdavosi ir įsitraukdavo į vienas kito veiklas. Ryšys su dviem vaikais jai – didžiausia vertybė, todėl jų santykis kupinas šilumos, pasitikėjimo ir artumo.
„Mes vienas į kitą žiūrime kaip į asmenybes, o ne kaip į nuosavybę ar priklausomybes. Šiuo metu daug laiko praleidžiu su dukra – nors ji turi savo mėgstamą veiklą ir darbą, bet tuo pačiu kartu gyvename sodyboje ir prižiūrime parką. Be to, aš jai padedu jos filmavimuose, o ji – mano, taip ir gavosi, kad tapome gera komanda.
Su sūnumi susitinkame rečiau, bet nuolat palaikome ryšį, todėl atrodo, kad vis tiek esame kartu. Visada jaučiame jo palaikymą, rūpestį ir jei reikia pagalbos, visada padeda. Ir tikrai atrandame laiko pokalbiams, bendroms veikloms. Labai džiaugiuosi, kad vaikai nori su manimi pasikalbėti, dalintis savo mintimis, svajonėmis, tikslais ir pasiekimais. Mūsų šeimoje labai stiprus jutiminis ryšys – jis neapčiuopiamas, bet jaučiamas. Visa tai man suteikia daug džiaugsmo ir pilnatvės“, – kalbėjo dviejų vaikų mama.
O ko Jurga, žvelgdama į savo gyvenimą šiandien, labiausiai sau linkėtų ateityje?
„Tai, ko mokausi ir kas šiandien man padeda tvarkytis su skausmu, veda prie vienos išvados – labiausiai, ko galiu sau palinkėti čia ir dabar, tai būtų daryti tai, kas patinka ir išeiti iš egzistencijos būsenos, kurioje likau po vyro netekties.
Jei praeitis ir ateitis yra tik mūsų protuose ir jausmuose, tai kam galų gale mums jaudintis, o ne gyventi, kol esi gyvas... Juk bet kurią sekundę mūsų gali čia nelikti. Ši patirtis veda į praktiką, nes vien žinios ir teorija nieko nekeičia, kol šito išties neišjaučiame ir tuo negyvename“, – sakė J. Jakimavičienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
