- Kaip pristatėte kelionę savo artimiesiems?
Valentinas: Žmonai pasakiau – arba valandai, arba savaitei (visi juokiasi).
- Koks esate žvejys?
Audrius: Nesu tikras žvejys. Vaikystėje tekdavo pažvejoti, bet savęs žveju nelaikau. Man patinka žvejoti, patinka leistis į nuotykius, patyrimus. Gyvenau prie ežerų, prie upių, gamtoje – gerai orientuojuosi, kas susiję su „ūkiškais“ dalykais. Man tai nėra kažkas svetimo ar nepatirto.
Kirilas: Esu visiškai ne žvejys. Esu žvejojęs gyvenime du kartus – vieną kartą Neryje su draugu, bet žvejyba baigėsi ties pirmu užmetimu. Antrą kartą – prieš dešimt metų Norvegijoje, toje pačioje vietoje, kur vyko ir ši kelionė. Po to – viskas, žvejyba man baigėsi.
Valentinas: Visiškas mėgėjas. Retkarčiais pažvejoju su malonumu, bet neturiu nei „rankų“, nei „kojų“, kad rimčiau tuo užsiimčiau. Tai buvo labiau pramoga.
Marius: Visiškai ne. Paauglystėje – nuo kranto „mekšriukus“ gaudžiau. Kartą su draugu valtyje lydeką pagavom. Bet realiai – nesu žvejys.
- Kas paskatino dalyvauti šioje kelionėje?
Kirilas: Pirmiausia – tai buvo graži dešimtmečio sukaktis nuo praeitos mūsų kelionės. Norėjosi pamatyti tas pačias vietas po dešimties metų. Antra – seniai filmavausi, buvo smagu vėl pasirodyti prieš kamerą.
Audrius: Nors gyvenime turiu daug veiklų ir daug keliauju, bet šios kelionės labai laukiau. Džiaugiuosi, kad važiavome. O paskatino noras nuo visko atitrūkt ir praleist laika su kolegomis ir žinoma sukurt gerą turinį.
Valentinas: Pirmą kartą gyvenime vykau žvejoti į Norvegiją. Išvyka, sakyčiau, arčiau darbinės. Aišku, tikslas buvo pažvejoti, bet pati kelionė, tiek ten, tiek atgal, užėmė didžiąją dalį laiko. Bandėm smagintis ir kelionės metu.
- Žiūrovai pamatys ir emocijų protrūkių – kiek tai buvo natūralu, o kiek suvaidinta?
Valentinas: Laive – tai buvo gryna vaidyba, tiesiog „malėmės“ (juokiasi). Iš tikrųjų viskas vyko labai gražiai, be jokių konfliktų. Nors buvome skirtingi, nereikėjo prisitaikyti prie kompanijos – visi patyrę keliautojai, adekvatūs. Emocijos, kurios atrodė „aštresnės“, buvo suvaidintos. Buvo labai draugiška atmosfera.
Audrius: Man ne 18 ar 19 metų, kai kokiam realybės šou dalyviai nesupranta kas vyksta. Tai yra 1000 procentų – sąmoningai kuriamas siužetas dėl žiūrovo. Puikiai matau kaip aktorius – kompoziciją, situaciją, laiką, kamerą, dramaturgiją. Aš žinau, kaip tai daroma – tai yra mano ir kolegų amatas.
Marius: Situacijos buvo tikros. Aišku, negaliu atsakyti už kitus – pavyzdžiui, Audrius visada turi „personažų“, bet žvejyba, vėlavimai – viskas tikra. Emocijos irgi – kai kur gal „patirštinta“, bet bendra nuotaika – tikra.
Kirilas: Tai visada priklauso nuo situacijos – nuovargio, tonuso. Kartais pavargęs negali suvaidinti, o pailsėjęs gali pažaisti. Pagrindinis režisierius buvo pats gyvenimas – viskas dėliojosi pagal jį. Buvo ir tikras konfliktas kelionės metu – kai neišlipome iš traukinio reikiamoje stotelėje Suomijoje. Dėl informacijos trūkumo ir skirtingos aptarnavimo kultūros. Vėliau sulaukėme priekaištų, bet tai buvo konstruktyvus konfliktas – „apsipykom“, apsikeitėme keliais „keiksmažodžiais“, ir važiavome toliau. Pyktis – natūrali emocija. Jei pyktume ir apsimestume, kad nepykstame – tai būtų netikra tiesa. Geriau pykti ir išsakyti, nei slopinti.
- Ar kelionė buvo fiziškai sudėtinga? Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų pakartoti tokią kelionę?
Valentinas: Maršrutas buvo nuostabus – prodiuseris Gediminas puikiai parinko. Vaizdai keitėsi, jautėsi gamtos, žmonių ir gyvenimo būdo pokyčiai. Skrendant to nepajusi. Aš turiu daug patirties keliaujant su „busiukais“, buvau nusiteikęs, kad bus labai sunku. Bet tas amerikietiškas mūsų „busiukas“ – kažkas neįtikėtino. Komfortas kaip ant „sofos“. Norintiems keliauti aš patarčiau rinktis kokybišką transportą – tai labai svarbu.
Audrius: Praleidžiame daug laiko filmavimo aikštelėje – tai tarsi savita kelionė. Nesvarbu, ar Lietuvoje, ar užsienyje. Kelionėse labai svarbu neapkrauti savęs „pridėtiniu balastu“ – emociniais nepasitenkinimais, „burbėjimais“. Jeigu žmonės adekvačiai reaguoja į aplinkybes, gerai jaučiasi su tuo, ką turi šią akimirką – prisitaikome. Su tokiais žmonėmis gera ir kurti, ir keliauti, ir gyventi. Būtent tokie ir buvo mūsų komandos nariai.
Kirilas: Šį kartą turėjome komfortišką automobilį, kuris leido mėgautis kelione. Tai buvo tarsi ilgas skrydis – galėjau stebėti, mąstyti, ilsėtis. Judėjimas – tai gyvenimas.
- Kaip sekėsi konkuruoti dėl rampų šviesos? Gal kažkas jautėtės užgožti?
Valentinas: Taip, buvo momentas, kai pasijutau kaip „beta vyras“. Tiesiog kai kurie kolegos labai stipriai traukė dėmesį į save, o aš tuo metu buvau labiau stebėtojas. Bet tai buvo laikina – vėliau visi rado savo vietą.
Audrius: Man atrodo, kad kiekvienas turėjo savo momentą. Aš esu ekspresyvus, bet tai nereiškia, kad užgožiu kitus. Aš jau ilgokai gyvenu, kai kuriuos pažįstu beveik dvidešimt metų. Aktoriaus profesija – nuo žodžio „veiksmas“: kurti, emocijomis spalvinti. Tai profesinis darbas, o ne dokumentika iš sodo, „story“, kaip aš betonuoju plyteles ar klozetą keičiu. Jeigu rodomas darbas, kuriame yra aktoriai – tai aš dalyvauju kaip profesionalus aktorius. Audrių Bružą mažai kas pažįsta – pažįsta mano personažus iš laidų, teatro, įvairių vaidmenų. Šioje kelionėje žiūrovai pamatys dalelę Audriaus Bružo – matys „išsidirbinėjantį“ specialiai, kad būtų linksma žiūrintiems, o gal ir keliaujantiems.
Kirilas: Iš pradžių nesupratau, ar svarbiau bus žvejyba, ar turinio kūrimas. Įsivaizdavau, kad važiuosim žvejoti, o filmavimas bus tik priedas. Tik pradėjus kelionę supratau, kad tai – improvizuotas kelio filmas. Kadangi nebuvo scenarijaus, viskas dėliojosi natūraliai. Vaidmenys pasiskirstė organiškai – improvizacija leido atsiskleisti mūsų „alter ego“. Valentinas minėjo „beta patino“ jausmą, nežinau, kokioje „reprodukcijos paradigmoje“ jis pasijuto, nes buvome tik vyriška kompanija (juokiasi).
Bet jei kalbame apie dėmesio pasiskirstymą – tai natūralu, bet tai labiau susiję su vaidmenų dinamika. Kaip klounadoje – yra „raudonasis klounas“ (impulsyvus, instinktyvus) ir „baltasis klounas“ (socialinis, paisantis taisyklių). Aš save priskirčiau „baltajam“ – stebėjau, analizavau, „kimšaus ausis“, kai bajeriai buvo apie „bezdalus“. Audrius – „raudonasis“. Valentinas – tylus stebėtojas, kuris kartais netikėtai „isterikuoja“. Visi rado savo vietą, ir tai atsispindės montaže.
Marius: Kelionės metu režisūra dar nevyksta – ji prasideda montaže. Operatorius filmuoja viską, o vėliau dėlioji. Visi prisidėjo prie galutinio rezultato ir kiekvienas turėjo savo eterio laiko. Viskas dėliojosi montaže. Jei kažko trūko – visada buvo galima „pabarstyti Bružo cukraus“ (nusišypso). Visi prisidėjo – ir Kirilas, ir kiti. Kelionė buvo apie tikrą emociją, o ne mano režisūrą.
- Ką manote apie vyrų elgesį tokiose kelionėse?
Audrius: Kiekvienas paukštis čiulba savo skambesiu. Moterims sužinoti, ką jų vyrai veikia, galima tik paklausus jų pačių – tikrai nesužinos pažiūrėję, ką veikia Audrius, Kirilas, Valentinas ar Marius (juokiasi). Kai vyrai važiuoja be moterų, leidžia sau būti „brutulesni“, mažiau „saldžialiežuviai“, mažiau „galantiški“. Leidžia sau būti be „vyriško asistuojančio gero tono moteriai“. Net ir geriausią draugą galima „pasiųsti ant trijų raidžių“, o moteriai tokius žodžius pasakyti – tik labai labai kritiniu atveju arba išvis ne. Vyrai vyriškoje kompanijoje gali sau daugiau leisti, o mišriose – elgesys jau apribotas...
Valentinas: Net nežinau kokią čia paslaptį dabar galėčiau atskleisti... (susimąsto)
Marius: Labai daug darbo. Ir labai daug „bezdėjo“ (juokiasi). Bet rimtai – tai buvo apie buvimą kartu, prisitaikymą, bendravimą. Viskas, kas juokingiausia ir geriausia, pateko į serialą.
- Kaip sekėsi žvejyba? Ar pavyko ką nors pagauti? Kokia buvo didžiausia jūsų pagauta žuvis?
Valentinas: Buvo juokinga – iš pradžių nieko nekibo, o Bružas jau traukė vieną po kitos. Galvojau: „Negi aš būsiu tas, kuris nieko nepagaus?“ Bet pakeitėm vietą ir pradėjo kibti – po dvi, tris žuvis
vienu metu, nes buvo net trys kabliukai. Nieko įspūdingo – viskas normos ribose. Nebuvo „žmogaus dydžio“ žuvų.
Audrius: Didžiausią įspūdį padarė, kai Gediminas (prodiuseris) buvo „pakirtęs ir pakabinęs“ otą – jau buvo iškėlęs iki katerio, bet nutrūko prie pat. Buvo didelis – gal 15 kg. Jei būtų pavykę, būtume triumfavę. Bet ir dabar – didelis malonumas. Menkių prigaudėme, bet tai įprasta. O oto pagavimas būtų buvęs kažkas išskirtinio.
Marius: Pojūtis buvo kaip „safaryje“ – tave atveža, pastato, ir tu „šauni“. Ne taip įsivaizduoju žvejybą. Bet žuvis buvo apie 3–5 kg.
Kirilas: Aš nežvejojau. Man tai nekelia nei teigiamų, nei neigiamų emocijų. Prieš dešimt metų jau buvau išbandęs – jūrligė, nepatogumas. Šį kartą nusprendžiau nelįsti į katerį. Kol kiti žvejojo aš lipau į kalnus. Vienas kalnas buvo labai status, aukštas, su upeliais ir vabzdžiais. Planavau skaityti, rašyti dienoraštį, bet „mašalai“ padiktavo aktyvų tempą. Išėjimas truko 7,5 valandos, iš jų 4 – labai intensyvios (juokiasi).
- Ar grįžus namo reikėjo pirkti žuvies parduotuvėje?
Valentinas: Oi, ne! Parvežėme savo žuvį. Vietinis namelių savininkas mums paaiškino, kad net ir restoranuose dažnai šviežia žuvis būna „pusiau apgaulė“ – peršaldyta kelis kartus. O mes ją iškart „filiavome“ ir įdėjome į šaldiklį. Parvežėme labai gražią žuvį.
Marius: Parvežėme žuvies namiškiams. Gediminas užbaigė „filiavimą“ ir pridėjo – pargabenta buvo saugiai (šypsosi).
Komiškas dokumentinis serialas „Vyrai varo žvejoti“ –nuo rugpjūčio 5 d. per „Go3” televiziją.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
