Su kuo nors sugretinti unikalų žemaitės Aistės Smilgevičiūtės balsą būtų sudėtinga. Alternatyviosios muzikos atstovės dainas pamilo ne tik ilgaplaukiai menininkai, bet ir teisininkai, medikai. Etnoroko atlikėja su grupe „Skylė” net ir sunkmečiu, ar siaučiant gripo epidemijai surenka sausakimšas sales. Kur alma jos sėkmės šaltinis?
Kiekvienas turi ieškoti savitumo, nesusiniveliuoti su mase, - sako Aistė Smilgevičiūtė. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
- Į sostinę žemaitukė atvažiuoja studijuoti filologijos... O kartu ima dainuoti didmiestyje... Kaip sekėsi?
- Dainuoti aš pradėjau dar mokyklos laikais, kai gyvenau Plungėje. Buvome subūrę estradinį ansamblį, tačiau realiai tai buvo roko grupė. Nuo 16 metų ten dainavau kaip pagrindinė vokalistė. Dalyvavome festivalyje Utenoje „Aukštaitija’93”, jame buvome pastebėti. Iškart po to sulaukėme kvietimo į vieną didžiausių šalies radijo stočių. Mūsų pasirodymas festivalyje sukėlė didžiulį „šaršalą”. Pagalvojome, gal tikrai reikia rimtai dainavimu užsiimti? (Juokiasi.) Tuo metu grodavome koverius, tačiau festivaliuose rodydavome tik autorinę programą.
- O kodėl visgi pasirinkote klasikinę filologiją, o ne kokią nors muzikos specialybę?
- Filologija ir muzika mano gyvenime visada ėjo lygiagrečiai viena kitos. Mane domino kultūra, poezija, kalbos. Pirmąkart lotynų kalbos vadovėlį radau pas savo senelį, kuris dirbo vaistininku. Mane labai domino visų kalbų pagrindas, iš kurio išaugo europinė kultūra.
- Studijų metais siejote savo veiklą su filologija?
- Klasikinės filologijos ėjau mokytis ne su ta intencija, kad paskui dirbsiu tokį darbą. Kai dabar pagalvoji, tai buvo labai didelė prabanga. Kita vertus, įgytos žinios praverčia ir rašant dainų tekstus. Į filologiją galbūt reikėjo įstoti, kad susipažinčiau su Roku (A.Smilgevičiūtės vyras, grupės „Skylė” narys Rokas Radzevičius, - aut. past.).
- Kiek žinau, jus su būsimu vyru kaip tik ir suvedė lotynų kalba. Papasakokite plačiau apie universiteto bibliotekoje užsimezgusią jūsų pažintį.
- Kartą paprašė manęs vienas bičiulis padėti vargstančiam žmogui išversti tekstą iš Cezario veikalo. Nors tai buvo surašyta pačiu lengviausiu stiliumi. (Juokiasi.) Tas žmogus ir buvo Rokas. Taip mes ir pradėjome bendrauti. Tiesa, buvome vienas kitą matę bendruose koncertuose, kuriuose jis pasirodydavo su savo grupe „Skylė” ir aš su savo kolektyvu „Aistė po vandeniu”. Vėliau, po pažinties su Roku, man pasiūlė prisidėti prie grupės „Skylė“.
- Taip ir palikote savo muzikantų kompaniją?
- Tuo metu „Skylėje” nebuvau pagrindinė vokalistė. Dainuodavau tiek su jais, tiek su savo draugais. Vėliau netgi buvo metas, kad šias dvi grupes sujungėme į bendrą projektą „Skylė po vandeniu”. (Juokiasi.) Vėliau, po kokių trejų metų, tapau pagrindine „Skylės” vokaliste. Rokas pamažu atidavė man pagrindinį grupės vaidmenį. Jis, kaip kompozitorius, nesimėgauja buvimu ant scenos.
- Ar tiesa, kad per savo vestuves su R.Radzevičiumi ėjote grybauti?
- Iš kur jūs sužinojote? (Juokiasi.) Taip, antrąją vestuvių dieną praleidome sodyboje. Su draugais ėjome grybauti...
- Aistės Smilgevičiūtės vardas Lietuvoje išgarsėjo po 1999-ųjų pasirodymo „Eurovizijoje”. Pamenate, kaip nutarėte dalyvauti šiame tarptautiniame dainų konkurse su savuoju „Strazdu”?
- Viename spektaklyje, kuriame dainavau, mane pastebėjo Linas Rimša ir pakvietė pasirodyti „Muzikiniame viešbutyje”. Tuo metu ši laida buvo labai populiari. Pakoncertavome ir išvažiavome namo. Neilgtrukus skambina mums pranešti, kad mūsų daina išrinkta kaip vakaro geriausias kūrinys. Grįžome į studiją atsiimti gėlių. (Juokiasi.) Vėliau ta daina buvo išrinkta geriausiu viso sezono kūriniu. Po poros mėnesių sudalyvavome ir pirmoje surengtoje atrankoje į „Euroviziją”.
- Laimėjus atranką finansiškai kas nors padėjo rengtis pasirodymui tarptautinėje scenoje?
- Aš buvau studentė, Vilniuje gyvenau tik porą metų. Tikrai neturėjau jokių šansų susirasti rėmėjų.
- Viename interviu esate sakiusi, kad koncertai prieš publiką, kuri valgo karbonadus, - jau praeityje. Kada išgyvenote tokį periodą?
- Buvo toks nelabai spalvingas laikotarpis. Kai mano vaikai buvo maži, neturėjau galimybių aktyviai koncertuoti. Todėl su draugais paruošėme bosanovos programą ir koncertuodavome kavinėse. Kad balsas lavėtų.
- Nepasidavėte prodiuserių vilionėms sukurti komercinį muzikos produktą, skirtą masėms?
- Dar 1996-aisiais mane pastebėjo vienas iš garsiųjų brolių prodiuserių, kurie Lietuvoje prikūrė gausybę žvaigždžių. (Juokiasi.) Tiesa, tuo metu jis dar ir pats savęs buvo neatradęs. Tačiau nepradėjome kartu dirbti dėl skirtingų požiūrių į muziką. Man buvo siūloma sekti kai kurių užsienio atlikėjų stiliumi ir pėdomis. Visada galima padainuoti kaip kiti. Tačiau toks kelias nenuveda ten, kur aš norėjau atsidurti. Aš pasirinkau savo kelią. Iki šiol nejaukiai jaučiuosi per masinius koncertus, kuriuose makaluojasi gausybė atlikėjų. Man atrodo, kad kiekvienas turi ieškoti savitumo, nesusiniveliuoti su mase.
- Ar tikėjotės, kad vieną dieną jūsų dainų klausysis ne tik meniškos sielos žmonės, bet ir „skinai”, medikai, teisininkai?
- Mūsų klausytojų spektras tikrai labai platus. Jų negalima suskirstyti į tam tikrus socialinius sluoksnius. Kartą po koncerto mūsų kompaktinę plokštelę norėjęs nusipirkti žmogus prašė padaryti nuolaidą. Jam iš tiesų jos labai reikėjo. Todėl kai pasirodė kitas mūsų albumas „Sapnų trofėjai”, jam jį padovanojau nemokamai. (Šypsosi.) Tiesa, publika labai priklauso ir nuo vietos.
- Su vyru Roku sukūrėte projektą „Broliai”, skirtą Lietuvos partizanų laisvės kovoms atminti. Jis Lituanistikos institute netgi ieškojo audioarchyvų, kuriuose močiutės įdainuodavo partizanų dainas, nagrinėjo jų dienoraščius, eilėraščius. Papasakokite apie partizaninių dainų kūrybos virtuvę.
- Galima Roką pagirti už drąsą ir jam priskirti visus nuopelnus. (Šypsosi.) Todėl kaip ir istoriniam filmui, taip ir dainoms, reikėjo surinkti daug to laikotarpio medžiagos. Perskaitėme daug partizanų dienoraščių. Pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo Dzūko dienoraštis, kurį jis rašė sėdėdamas bunkeryje ir nemanė, kad jo mintys kada nors išliks.
- Surinktos informacijos neketinate suguldyti į knygą, palikti ne tik dainose?
- Tuo užsiima visas Genocido centras. (Juokiasi.) Tačiau prie dainų albumo ketiname pridėti ir knygelę, kurioje aprašomi istoriniai faktai, kuriais remiantis sukūrėme vieną ar kitą kūrinį.
- Kaip manote, kodėl jūsų projektus ir dainas lanko sėkmė?
- Nežinau. Kai viskas susideda į vieną, tuomet kas nors išeina. Tiek muzika, tiek atlikimas, scenos apipavidalinimas. Beje, mes tik prieš metus susiradome vadybininkę, kurios veikla labai jaučiama.
DOSJE
GIMĖ: 1977 m. spalio 29 d. Plungėje.
IŠSILAVINIMAS: Vilniaus universitete baigė klasikinės filosofijos studijas.
ŠEIMOS PADĖTIS: Ištekėjusi. Su vyru Roku Radzevičiumi augina du sūnus - 9-erių Rapolą ir 6-erių Ugnių.
VEIKLA: Folklorinės, etnodžiazo, poproko muzikos atlikėja. Nuo 1996 m. dainuoja su grupe „Skylė”. 1999 m.
atstovavo Lietuvai „Eurovizijoje” Izraelyje su folklorine daina Strazdas (atliko žemaičių tarme). Miuzikluose „Žuviaganys”, „Pranašas”, roko operoje „Jūratė ir Kastytis” sukūrė pagrindinius vaidmenis. 2007 m. Alternatyvios muzikos apdovanojimuose kartu su grupe „Skylė” gavo statulėlę už Metų abumą ir Geriausią roko grupę.
Edita MAŽELYTĖ
