„Adata“ smigo aštriau nei tikėtasi

Praėjusią savaitę Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vykstant latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinės dramos „Adata“ premjerai į teatro salę vos tilpo visi norintys ją išvysti. Smurto, narkomanijos ir asmenybės degradacijos fone vaizduojama jaunos merginos gyvenimo drama tarp žiūrovų, regis, sukėlė karštą diskusijų bangą.

Vienos sielos kelionė

Andros Manfeldės romano motyvais sukurta „Adata“ – tai istorija apie žmones, kuriuos kasdien matome savo mieste, rajone ar gatvėje. Šios muzikinės dramos centre – jauna mergina Krista, kuri dėl įvairių aplinkybių patekusi į gyvenimo purvą, skęsta jame iki pat dugno.

„Tai vienos jaunos mergaitės sielos kelionė šioje amžinybės provincijoje. Galbūt ši istorija daug kam buvo netikėtas atradimas, – sakė spektaklio režisierius Ramūnas Kaubrys. – Supažindindami su ja mes nesiekiame šokiruoti, moralizuoti ar auklėti. Tai tiesiog priminimas, jog žmogui reikia žmogaus, jog vieni kitus turėtumėm labiau vertinti ir tausoti.“

Muzikinės dramos kūrybinė komanda atskleidė, jog šis spektaklis aktorius ne kartą privertė perlipti per save. „Kuriant vaidmenis „Adatoje“ daugeliui teko padaryti tai, ko gyvenime niekad nedarytumėm, išgyventi tas emocijas, kurias reikia išgyventi. Kai kurios spektaklio scenos mane iki šiol jaudina. Manau, jog kažką artimo sau jame ras kiekvienas“, – sakė Artūro vaidmenį spektaklyje sukūręs Jeronimas Milius.

REKLAMA

Aštri ir netikėta

„Daug kam buvo šokas, kad toks spektaklis kaip „Adata“ gali būti rodomas Muzikinio teatro scenoje“, – dalindamasi įspūdžiais sakė Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė. – Tačiau temos aktualumas ir šio pastatymo profesionalumas – neabejotinas.“

Anot muzikinės dramos premjerą stebėjusio bendrovės „Albright Lietuva“ generalinio direktoriaus Ramūno Barcevičiaus, spektaklis skirtas ne tiems, kas žavisi spalvingomis operetėmis ir nudailintais solistų balsais: „Adata“ man padarė didelį įspūdį, tačiau šiuo atveju būtina iš anksto žinoti, kur eini, susipažinti su tematika, turiniu.“

Kauno kamerinio orkestro smuikininkė ir J. Gruodžio konservatorijos dėstytoja Kristina Domarkienė pabrėžė, jog savo problematika ir režisūriniais sprendimais „Adata“ labai aštri. „Esame tiesiogiai su tuo susidurę ar ne, bet apie narkomaniją nesame linkę kalbėti garsiai, o tokius žmones dažnai vertiname kaip socialines atliekas. Norš šis spektaklis sukelia prieštaringą reakciją, tačiau mums jis nepaprastai reikalingas – tolerancijai, sąmoningumui, supratimui ugdyti.“

Pabando kas antras

Septyniolikmetė Kamilė, spektaklį stebėti atvykusi iš Vilkyškių, pripažino, jog jaunos merginos Kristos gyvenimo istorija ją sujaudino iki ašarų: „Visą naktį galvojau apie tai, ką pamačiau scenoje. Labai patiko muzika, siužetas, tikroviškai atlikti vaidmenys, o labiausiai – tai, jog čia niekas nevyniojama į vatą.“

Muzikinės dramos „Adata“ premjera sudomino ne tik jaunimą, bet ir iš priklausomybės nuo narkotikų išslaisvinusius žmones. Penkiolikos metų vartojimo „stažą“ turėjęs Jonas prisipažino, jog jam spektaklį žiūrėti buvo gana sunku.

„Prisiminimai grąžino į praeitį. Savo gyvenimą norom nenorom pradedi gretinti su tuo, kas vyksta scenoje. Tai, jog šioje istorijoje viskas veda į nebūtį, sukrėtė... Tačiau juk tokios istorijos kaip mano ar „Adatos“ veikėjos Kristos nėra pavieniai atvejai. Lietuvoje jų begalė! Statistikos duomenimis kas antras paauglys yra nors kartą bandęs narkotinių medžiagų. Tuo tarpu visuomenė ir valstybė daugelio dalykų nemato ar nenori matyti“, – įsitikinęs Jonas.

REKLAMA

Pažėrė ir kritikos

Daugybę kontraversiškų žiūrovų nuomonių sužadinusi muzikinė drama diskusijas kėlė ne tik tarp teatrologų, muzikų, bet ir kitų sričių ekspertų.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė, scenografė Sofija Kanaverskytė gyrė sąlyginę, įdomią ir šiuolaikišką „Adatos“ scenografiją. „Scenoje naudojamas veidrodis tiesiog pribloškė. Tačiau režisūra ėjo šalia realistinės linijos ir šiuo atveju buvo per daug buitiška – aiški, be užuominų, stokojanti netikėtų, stebinančių momentų“.

„Tema ir spektaklis labai sunkus, todėl ir įspūdžiai mano viduje prieštaringi“, - prisipažino Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyr. gydytojas Aleksandras Slatvitskis. – Puiki scenografija ir aktorių darbas. Tačiau kalbant apie siužetą, tokios tematikos spektaklyje man norėtųsi matyti daugiau optimizmo. Juk realybėje tokios istorijos baigiasi ir laimingai“.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų