Raminta Jonykaitė, LRT Klasikos laida „Ryto allegro“, LRT.lt
„Niekada nefotografuočiau žmogaus tik norėdamas pasilinksminti ar pralinksminti žiūrovus. Taip, kai kurie vaikinai mano nuotraukose be marškinėlių, kai kurie negyvena puikiai, bet man svarbiausia – žmogiškumas“, – sako tarp gimtojo Sietlo ir Vilniaus gyvenantis lietuvių kilmės fotografas Andrew Mikšys.
Nuotraukose dažnai vaizduojantis socialinį paribį, A. Mikšys pabrėžia, kad žmonės, kuriuos jis įamžina, yra nuostabūs, ir tikina visuomet esąs jų pusėje. „Fotografas visada yra tarsi keliautojas, visada braunasi į svetimą erdvę. Taigi turi jaustis patogiai, kad tai, ką darai, yra teisinga, kad tu esi žmonių, kuriuos fotografuoji, pusėje, kad juos gerbi“, – teigia fotomenininkas, savo darbą suvokiantis kaip galimybę parodyti tai, kas nematoma ir kartais ignoruojama.
– Dažnai meno erdvėje prisistatote kaip fotomenininkas, gyvenantis ir gimtajame Sietle, ir Vilniuje. Kaip greta Sietlo atsirado Vilnius?
– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1995-aisiais. Po trejų metų 12 mėnesių gavau Fulbraito (Fulbright) stipendiją fotografuoti ir nuo tada čia praleidžiu daug laiko. Man, kaip menininkui, labai įdomu gyventi Lietuvoje, atrandu dominančių temų, atsakymų į neatsakytus klausimus.
– Lietuvoje lankotės beveik 20 metų. Kokių pokyčių pastebėjote?
– Lietuva labai pasikeitė. Kai pirmą kartą atvykau 1995-aisiais, ji turėjo labai daug pokomunistinės valstybės bruožų. Pavyzdžiui, buvo gana neįprasta, kai giminaičiai manęs pasitikti atvyko su „Lada“. Tai buvo tam tikras virsmo laikas ir buvo gana neaišku, kurį kelią Lietuva ketina pasirinkti. Narystė Europos Sąjungoje, žinoma, buvo svarbus momentas įtvirtinant pasirinktą kelią. Tačiau aš, kaip menininkas, matau ir teigiamų, ir neigiamų padarinių. Be daugelio teigiamų pokyčių, svarbu ir tai, kad daugybė jaunų žmonių palieka šalį, praradome daug kūrybinės, intelektinės energijos, jaučiu, kad tam tikra kūrybinė energija, Lietuvoje buvusi iki tol, dabar išblaškyta.
– Esate sakęs, kad buvimas čia – svarbi mokykla. Kokie dalykai Jums buvo svarbūs?
– Pirmą kartą Lietuva man buvo nepažįstama, viliojanti vieta. Šalis, neseniai palikusi Sovietų Sąjungą, todėl daugelis dalykų čia buvo tarsi užšaldyti, paslėpti. Pavyzdžiui, Vilniaus istorija ir čia gyvenantiems žmonėms nebuvo gerai žinoma. Man Lietuvos istorija, likimas visą laiką asocijavosi su galimybėmis. 1990-ieji tapo galimybe sukurti visiškai kitokią aplinką. Gimtajame Sietle, Jungtinėse Amerikos Valstijose, aš taip pat atrandu daug įdomių dalykų, daug fotografuoju, bet čia atvykęs radau daugybę atsakymų į neatsakytus klausimus.
– Renkatės įvairias temas: Lietuvoje fotografavote romus, kaimo, miestelių šokius, Sietle – bingo žaidimų sales? Kaip renkatės, ką fotografuosite? Kokie dalykai Jus sudomina?
– Visada dairausi naujų idėjų, tačiau esu pernelyg išrankus, smulkmeniškas, todėl užtrunku. Bet tuo pačiu metu kai kurios temos iškyla netikėtai, pavyzdžiui, romų ciklas. Lankiausi Šnipiškėse, ten sutikau romų šeimą. Taip, buvau girdėjęs apie romus Lietuvoje, bet susitikimas gana nustebino, nes iš aplinkos, su kuria susidūriau, lietuviai man atrodė gana vientisa tauta. Taigi netikėtai sutikęs tą šeimą pradėjau savo pažintį su romais, pradėjau lankytis Kirtimuose.
Panašiai netikėtai nutiko ir su „Disco“ ciklu. Buvau Švenčionyse, pastebėjau jaunuolius, einančius į klubą, išgirdau muziką ir nusprendžiau juos pasekti, buvo smalsu, kaip viskas vyksta. Su „Bingo“ ciklu, kuriame fiksavau šį žaidimą žaidžiančius žmones, buvo kiek kitaip. Mano tėtis 25 metus prenumeravo „Bingo“ žurnalą, susitikdavo su žaidėjais, taigi aš augau toje aplinkoje, pažinojau tuos žmones – ši tema nebuvo atrasta staiga.
– Kai kas sako, kad tokios temos, kaip romų gyvenimas, kaimo šokiai, sulaukia žiūrovų dėmesio, nes yra tam tikra egzotika, neįprasta Vakarams. Ką į tai atsakytumėte?
– Nuolat ieškau temų ir fotografuoju tai, kas dažnai nežinoma, ko žmonės nepastebi. Nemėgstu sąvokos „egzotika“ ar, pavyzdžiui, „subkultūra“, tiesiog žmonės yra linkę kategorizuoti ko gerai nepažįsta. Ypač tai galiu pasakyti apie „Disco“ ciklą. Iš tiesų kiekvienas kaimas, nedidelė vietovė Lietuvoje turi tokių diskotekų – tai nėra retas dalykas, tokia aplinka egzistuoja praktiškai visur. Vieni tai vadina egzotika, bet man tai tiesiog įdomūs žmonės, įdomi aplinka, o menininko darbą aš ir suvokiu kaip galimybę parodyti tai, kas nėra matoma, tai, kas galbūt kartais ignoruojama.
Taip pat, ypač kalbant apie diskotekas, žmonės, save laikantys vidurinės klasės atstovais, dažnai gyvenantys Vilniuje, žiūri į kitus negatyviai, esą jie žemesnės klasės, galbūt kitataučiai. Jie kartais mano, kad tos nuotraukos netinkamai pristato Lietuvą, juos. Bet mano nuotraukų tikslas nėra pristatyti. Man kaip tik atrodo, kad žmonės, užfiksuoti mano darbuose, yra nuostabūs. Niekada nefotografuočiau žmogaus tik norėdamas pasilinksminti ar pralinksminti žiūrovus. Taip, kai kurie vaikinai mano nuotraukose be marškinėlių, kai kurie negyvena puikiai, bet man svarbiausia – žmogiškumas. Todėl ir romus norėjau parodyti kaip žmones, tokius, kaip ir mes. Žmonės, kurie žvelgia į juos neigiamai, savo gyvenimą suvokia kaip tobulą ir, remdamiesi savo kriterijais, vertina kitų gyvenimą.
– Kokie etiniai aspektai Jums svarbūs?
– Mano nuotraukų siužetai tam tikra prasme yra iš pakraščio, vaikštau briaunomis. Nuotraukų stilistika nėra romantiška: nerasite šešėlių, saulės šviesos, vaivorykštės ar ko nors panašaus. Man svarbu blykstė, ji padeda parodyti viską, kas yra aplink. Bet, žvelgiant iš etinės pusės, fotografas visada yra tarsi keliautojas, visada braunasi į svetimą erdvę. Taigi turi jaustis patogiai, kad tai, ką darai, yra teisinga, kad tu esi žmonių, kuriuos fotografuoji, pusėje, kad juos gerbi.
Nuotraukose, kurias darau pastaruoju metu, žmonės to tarsi nemato tiesiogiai, bet, man atrodo, čia svarbus istorinis momentas – fiksuoju dingstančias diskotekas, stengiuosi kalbėti apie tai, kaip elgiamasi su romais Vilniuje. Manau, po kurio laiko žmonės juos pamatys kitaip ir fotografija gali turėti tam įtakos. Mano mėgstami fotografai – Diana Arbus, Walkeris Evansas – taip pat naudojo natūralius, tikrus, „atšiaurius“ žmonių portretus, bet jų darbuose matome tai, ką jie siekė užfiksuoti, – žmogiškumą.
– Taigi Jums svarbus ne tik estetinis, bet ir socialinis aspektas?
– Manau, kad žmonės pastebi tai mano darbuose. Bendradarbiauju su nemažai visuomeninių organizacijų, dirbančių su romais, žmonių teisių gynėjais, tačiau toms organizacijoms mano nuotraukos nėra itin naudingos, nes kartais jos per daug realistiškos. Man svarbiausia meninė vertė, fiksuoju tai, kas svarbu man, kaip menininkui. Negaliu fotografuoti tik dėl politinių ar socialinių priežasčių. Visų pirma fiksuoju kaip fotomenininkas. Kartais mano darbai tampa svarbūs ir dėl tam tikrų socialinių aspektų, kartais ne.
– Galima sakyti, kad Jums svarbu ne tik padaryti gerą kadrą, bet ir tai, kaip sekasi tiems žmonėms. Pavyzdžiui, prieš pokalbį pasakojote, kad Jums rūpi, kaip su Vilniaus taboro gyventojais elgiamasi šiandien, su kokiomis problemomis jie susiduria.
– Taip, man tai labai svarbu. Kai eksponavau savo darbus, žiūrovai nuotraukose pamatė žmones, apie kuriuos nieko nežinojo arba turėjo tam tikrų stereotipų. Po parodos nemažai lankytojų sakė, kad romus pamatė kitaip, kad jie nesiskiria nuo kitų Lietuvoje gyvenančių žmonių. Labai noriu dėl romų bendruomenės padaryti kuo daugiau. Šiandien su jais elgiamasi netinkamai. Jeigu pažvelgsime į istoriją, romai, kaip ir žydų bendruomenė Lietuvoje, buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas, masiškai žudomi.
Manau, turime permąstyti istoriją ir parodyti daugiau dėmesio šiai bendruomenei. Mane liūdina, kad, viena vertus, Vilnius pristatomas kaip kultūros sostinė, kita vertus, matau, kaip nejautriai elgiamasi su čia gyvenančiais romais ir kaip nesistengiama spręsti jų problemų. Yra kuriamas tam tikras Vilniaus fasadas – kultūros, meninės erdvės, kaip kad Niujorkas ar bet kuris kitas didelis pasaulio miestas, tačiau realybėje tai atrodo juokinga.
– Visuomenės reakcija į romus dažnai gana neigiama, tačiau gal pastebite pokyčių, daugiau tolerancijos?
– Sunku pasakyti. Tai, kaip ši problema buvo traktuojama iki šiol, tik pablogino padėtį tabore. Brutalūs poelgiai, prievarta nėra teisingi sprendimai. Sprendimo būdai, požiūris, kuris vyrauja šiandien, neveikia. Europoje, pavyzdžiui, Ispanijoje, yra daugybė organizacijų, kurios siekia integruoti romus į visuomenę, tad patirties būtų galima pasisemti iš jų.
– Pakalbėkime apie ciklą „Disco“, kuriame fotografavote kaimo vietovių, nedidelių miestelių šokius. Prieš porą mėnesių britų bulvarinis laikraštis „Daily Mail“ išspausdino Jūsų darbus, o greta buvo tekstas, kuriame pasakojama, kad Lietuva gana sunkiai vaduojasi iš sovietinės praeities, kad Lietuvos jaunimas mėgsta tokius susibūrimus. Vėliau Lietuvoje pasirodė žinučių, kad Jūsų darbai kuria neigiamą ir iškreiptą mūsų šalies įvaizdį. Kaip manote, kodėl reakcija buvo tokia? Kodėl į meno kūrinį reaguojama kaip į tam tikrą įvaizdžio objektą?
– Nežinau, kas lėmė tokią reakciją, bet tai tikrai nebuvo susiję su menine nuotraukų verte. „Daily Mail“ tekstas nebuvo profesionaliai parašytas, jie neuždavė man klausimų, tiesiog sudėjo į krūvą fragmentus iš ankstesnių mano pokalbių. Kita vertus, keletą kartų per savaitę jie rengia rubriką, kurioje supažindina su fotografų darbais, tad, pasirodžius tai publikacijai, lyg ir nemačiau nieko blogo.
– Tačiau Lietuvoje ta publikacija ir Jūsų nuotraukos sulaukė daug neigiamos reakcijos.
– Šis įvykis, žiniasklaidoje pasirodžiusios žinutės man parodė, kad Lietuvoje žiniasklaidos, spaudos lygis yra žemas – svarbu sukurti sensaciją, o ne dirbti su rimtomis temomis. Siekdami sensacijos, jie sukūrė dirbtinę kontroversiją.
Požiūris, kad siekiu sukurti kažkokį negatyvų Lietuvos įvaizdį, neturi nieko bendra su mano darbais. Juk kalbame apie meninę fotografiją, mano, kaip ir daugelio kitų fotomenininkų, darbai turi ne daug ką bendro su realybe, dokumentika, fotožurnalistika, tai – mano asmeninis žvilgsnis. Galbūt tokią reakciją sukėlė realumo momentas (fiksuoju realias vietas, realius žmones), tačiau tai mano pasirinktas matymo kampas, kuriame yra ir dalis tiesos, ir dalis fikcijos. Kaip sakė Pablo Picasso, menas – tai melas, leidžiantis suprasti tiesą.
Žinoma, mane, kaip menininką, tokia reakcija žeidžia, juk kiekvienas turi žodžio, saviraiškos laisvę. Galbūt iš dalies mano darbai sulaukė tokios reakcijos ir jau dėl minėto klasių skirtumo: fiksuoju tai, į ką kiti žmonės nenori žiūrėti, o aš noriu parodyti, kad Lietuvoje yra ir tokių vietų, mano galva, tai normalios vietos.
Ir dar, kalbėdamas apie šalies įvaizdį, turiu pasakyti, kad man, kaip gyvenančiam Jungtinėse Amerikos Valstijose, sunku įsivaizduoti, jog menininkui gali būti keliama nacionalinė atsakomybė. Kita vertus, Lietuva nedidelė šalis, gal todėl čia dažnai svarbu, ką apie ją galvoja kiti. Tačiau aš neturiu nieko bendra su tuo, nesistengiu formuoti šalies įvaizdžio, aš, kaip menininkas, fiksuoju tai, kas įdomu man.
– Kaip manote, kodėl mums taip svarbu, ką apie mus kalba kiti?
– Nežinau priežasčių. Lietuvoje nuolat kalbama apie žmonių kompleksus. Aš tiesiog fotografuoju, o reakcija yra tokia, kokia yra. Jei kursi meną, kad tiesiog patenkintum, pralinksmintum žmogų, nebūsi geras menininkas.
– Pradėjome nuo reakcijų bet dar sugrįškime prie ciklo „Disco“ kūrimo, netrukus pasirodys šio ciklo fotografijų knyga. Kaip vyko procesas? Kaip patekote į jaunimo pramogų aplinką?
– Kaip minėjau, sumanymas kilo, kai buvau Švenčionyse. Iš pradžių nežinojau, kad daugelyje Lietuvos miestelių ir kaimų vyksta diskotekos, kur susirenka aplinkinių vietovių jaunimas. Taigi po tos patirties Švenčionyse pasiėmiau žemėlapį ir pradėjau važinėti po Lietuvą ieškodamas tokių diskotekų. Mane tai taip traukė: sutikau daug atvirų žmonių, kurie mielai bendravo, pozavo, sakė, kad kitą savaitę būtinai turiu nuvykti į gretimo kaimo diskoteką. Taip keliavau, kol nusprendžiau, kad pakaks – reikia baigti.
– Kaip sekėsi užmegzti ryšį su fotografuojamais žmonėmis? Kaip jie reaguodavo?
– Žmonės manė, kad esu svetimas, ateivis, tad kodėl man turėtų būti įdomu fotografuoti mažame miestelyje. Kartais diskotekos, tokie susibūrimai būdavo ir gana pavojingi: išgertuvės, muštynės, panašūs incidentai, bet susipažindavau su vietiniais, diskotekų vedėjais, kurie mane priėmė kaip bičiulį.
– Viename interviu užsienio spaudoje pasakojote apie fotografuojamų žmonių reakcijas. Pavyzdžiui, kai paprašėte jaustis laisvai, taip, kaip jiems įprasta, viena mergina atsistojo manekenės poza, o vaikinas, paprašęs nufotografuoti jį, atsistojo kaip boksininkas. Kaip žmonės elgdavosi prieš objektyvą?
– Fotografuodamas romus ir diskotekų dalyvius, pakeičiau savo metodiką. Prieš tai stengdavausi daugiau kontroliuoti, ką fotografuoju. Jau iš anksto būdavau sumanęs, kaip kažkas turi atrodyti, elgtis. O kai fotografavau šiuos ciklus, žmonės elgėsi, pozavo taip, kaip norėjo jie. Nemaniau, kad surežisuotos nuotraukos bus įdomios. Manau, sprendimas pasiteisino.
– O kada nusprendžiate, kad darbas baigtas?
– Tai gana sudėtinga. Nereiškia, kad baigi, tiesiog pasiduodi, paleidi darbą. Man tai sudėtinga, iš esmės darbai – kaip tavo vaikai, esi emociškai prisirišęs prie jų. Tačiau kartais reikia juos paleisti, o likimas pasuka įvykius kitaip. Pavyzdžiui, jau galvojau, kad su taboro nuotraukomis viskas baigta, tačiau jos įgavo visai kitą gyvavimo formą romų namuose. Romams labai svarbu šeima, jos istorija, kurią jie perduoda sakytiniu būdu, tad kaip tam tikras šeimos įamžinimas labai svarbu ir šeimos nuotraukos. Taigi, po kurio laiko sugrįžęs į taborą, radau tas nuotraukas, išplėštus mano albumo puslapius su jų nuotraukomis, kabančius ant sienų. Aš tai perfotografavau ir norėčiau taip pat įtraukti į knygą. Daug dirbu ten ir turiu svajonę parengti dar vieną ciklą ar knygą apie taborą, romų istoriją.
– Šiuo metu fiksuojate Baltarusiją. Į kokius dalykus objektyvą nukreipiate šioje šalyje?
– Baltarusijoje fotografuoju ketverius metus, fiksuoju nacionalines šventes. Pirmą kartą ten nuvykau gegužės 9-ąją, Pergalės dieną. Tą dieną vykę didžiuliai paradai, euforija man pasirodė neįtikėtina: šalis greta Lietuvos, tačiau susidūriau su visai kitokia aplinka. Tuomet pradėjau lankytis Baltarusijoje įvairių valstybės švenčių (pavyzdžiui, Spalio revoliucijos, Baltarusijos nepriklausomybės dienos) metu. Kol kas fotografuoju ten, nes atrandu dalykų, kurie yra taip arti, bet stebina savo kitoniškumu.
– Skirtingos vietovės, skirtingi žmonės – kiekvienas ciklas reikalauja kitokio suvokimo. Kas Jums svarbu dirbant su kiekviena tema?
– Manau, kad tam tikra prasme visos nuotraukos panašios, turiu minty būdą, kaip aš elgiuosi su žmonėmis, kaip juos pateikiu. Man įdomu fiksuoti žmones, kurie kažkuria prasme yra visuomenės paribyje. Manau, visose mano užfiksuotose vietose, tiek bingo žaidimo salėse, tiek tabore, tiek šokių salėse, sutikau žmonių, kurie gyvena ne visuomenės centre, bet tam tikra užribyje. Tačiau tuo pačiu metu jie kuria organišką aplinką, kurios nerasime niekur kitur, ir tai mane traukia.
– Jūsų nuotraukų centre – žmogus. Kas svarbu geram portretui?
– Labai sudėtinga atsakyti. Fotografija mane ir žavi, ir erzina savo atsitiktinumu: sunku nuspėti, kaip susidėlios aplinkybės, kurios nulems nuotraukos vertę. Kartais tai gali būti žvilgsnis, kuris staiga pasikeičia. Man labiausiai patinka darbai, kuriuose jaučiu artumą, intymumą, kai jaučiu žmogų, kurį fotografuoju, kai noriu atverti jį. Žinoma, tai gali būti šiek tiek keblu, nepatogu, bet tas artumas man svarbiausia.
– Ką manote apie idėją, kad nuotrauka, portretas yra paties fotografo atvaizdas?
– Visiškai sutinku su šia mintimi. Visos nuotraukos yra mano paties atvaizdas. Fiksuoju aplinką, kurioje gyvenu aš, Lietuvą, kokią matau aš, žmones, kuriuos sutinku.
– Dažnai minite Jums svarbius fotografus, kuriuos šiandien galime vadinti klasikais. O jeigu pažvelgsime į šiuolaikinę fotografiją – ką įdomaus, naujo pastebite?
– Paskutinį dešimtmetį labai įdomus reiškinys – albumų leidyba ir ypač tai, kad patys fotografai imasi leisti tokias knygas. Anksčiau buvo keletas didelių tokių albumų leidėjų, o šiandien patys fotografai atranda leidybos procesą. Man labai įdomus būtent tas procesas, ir knygos, pastebiu, tampa įdomesnės, įvairesnės, ne tokios konservatyvios.
– Kalbant apie rinką, ar sulaukiate daug dėmesio? Kas domisi Jūsų darbais?
– Nepraleidžiu daug laiko dirbdamas su galerijomis, neturiu konkrečios galerijos, kuri pristatytų mano darbus. Ateityje norėčiau užmegzti tokius ryšius, tačiau dabar, nežinau kodėl, daugiausia laiko praleidžiu fotografuodamas, taip pat koncentruojuosi į knygų leidybą. Dirbdamas su galerija turi įjungti kitą smegenų vietą, nesu įgudęs komercinėje meno srityje.
– Ar Jums svarbus nuotraukų kopijų skaičius? Ribojate jį?
– Man mene tai gana juokingas dalykas, tačiau laikausi taisyklių, nes jos – sistemos dalis. Yra ribotas kopijų skaičius – aš padarau šešias ar tris kopijas, nes kolekcininkai nori žinoti, kad nuotrauka reta. Bet fotografijos srityje tai gana juokinga, kita vertus, jeigu nori būti toje sistemoje, turi paklusti taisyklėms.
