1374 metais dešimtis kaimelių, išsidėsčiusių palei Reiną, užpuolė mirtina liga – šokimo maras arba, moksliškai tariant, choreomanija (arba švento Vito šokis). Šimtai žmonių gatvėse šokinėjo, raitė kojas ir išdarinėjo įmantrias figūras pagal niekam negirdimą (išskyrus, turbūt, tik pačius šokančiuosius) muziką. Jie beveik nieko nevalgė ir nemiegojo ištisas paras, kol iki kraujo nutrintos pėdos nebegalėdavo laikyti.

O paskui maras baigėsi – beveik taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo.

Kitas ligos protrūkis buvo užfiksuotas 1518 metais Strasbūre, kai moteris vardu Troffea staiga išėjo į gatvę, pradėjo šokti ir negalėjo sustoti keletą dienų. Per savaitę prie jos prisijungė dar 34 žmonės, mėnesio pabaigoje šokančiųjų skaičius padidėjo iki 400. Dešimtys žmonių krito ir mirė nuo širdies smūgių, insultų ar išsekimo. Ir šiuo atveju liga pasitraukė taip pat netikėtai.

Įvairiausi mokslininkai bandė paaiškinti šią mįslę. Kurį laiką labiausiai tikėtinas atrodė aiškinimas, kad žmonės apsinuodijo duona, užkrėsta skalsėmis – parazitiniu grybeliu, kuris auga drėgnose rugių varpose. Patekęs į organizmą, jis sukelia traukulius, žmogų ima krėsti drugys, jis pradeda kliedėti.

REKLAMA

Istorijos profesorius Džonas Voleris (John Waller) iš Mičigano universiteto su šia versija nesutinka – abiem atvejais žmonės tiesiog šoko, jų netraukė konvulsijos. Kita populiari teorija, kad aukos tapo kažkokio šokių kulto dalimi, D. Voleriui irgi pasirodė neįtikinama.

Profesorius D. Voleris pateikė savo teoriją: tai buvo masiniai psichogeniniai (psichinės traumos sąlygojami) susirgimai, kuriuos sukėlė baimės ir depresija. Prieš abu ligos protrūkius buvo badas, žuvo derlius, buvo potvynių – visa tai, ką buvo galima įvertinti kaip artėjančios biblijinės pasaulio pabaigos ženklus. Siaubas, susidūrus su antgamtinėmis jėgomis, galėjo žmonėms sukelti tam tiktą transo būseną.

Be to, šokimo maras buvo siejamas su šventojo Vito vardu. Tai krikščionių kankinys. Šokant priešais jo statulą, kaip buvo tikima, galėjai įgyti sveikatos. Tai yra, šokių idėja tikintis išsigelbėjimo jau buvo žmonių galvose. Trūko tik vieno žmogaus, kuris pradėtų šį maratoną.

Šokimo maro protrūkis Strasbūre nebuvo paskutinis – 1840 metais kažkas panašaus atsitiko Madagaskare.

2. Juoko epidemija Tanganjikoje 1962 metais

 

Šis košmaras prasidėjo 1962 metų sausio 30 dieną nuo paprasto sąmojo. Trys mergaičių mokyklos mokinės Tanganjikoje (Tanzanija) pradėjo kvatoti ir nebegalėjo sustoti. Netrukus ėmė kvatoti 95 mokinės. Epidemijos mastas pasirodė esantis labai didelis, ir mokyklą teko uždaryti dviems mėnesiams. Juoką keisdavo raudojimas, lydimas baimės priepuolių ir, kai kada, agresijos proveržių. Šie simptomai sparčiai plito mokykloje (tikriausiai, kontaktuojant su infekuotais žmonėmis), ir galėdavo trukti nuo keleto valandų iki 16 dienų.

Mokykla buvo uždaryta kovą, kada užsikrėtusių skaičius pasiekė 95 iš 159 mokyklos moksleivių. Praėjus 10 dienų po mokyklos uždarymo buvo užfiksuotas naujas ligos protrūkis – viename iš gretimų kaimų. Keletas uždarytos mokyklos mergaičių buvo iš to kaimo kilusios ir, matyt, atvežė užkratą namo. Rezultatas buvo tas, kad nuo balandžio iki gegužės tame kaime mįslingos epidemijos aukomis tapo 217 žmonių.

REKLAMA

Visos aukos buvo psichiškai normalūs žmonės. Jiems nei pakildavo temperatūra, nei prasidėdavo traukuliai, jų kraujyje nebuvo aptikta nieko ypatingo. Teorijos apie kažkokio psichotropinio grybelio poveikį nesant kitų simptomų nepasitvirtino. Ši mįslė iki šiol neįminta.

3. Dromomanija, arba patologinis turizmas

 

Daugelis iš mūsų kartkartėmis mėgsta pakeisti aplinką. Bet esama ir tokių, kurie, kartą pradėję, jau nebegali grįžti prie sėslaus gyvenimo būdo. Dromomanijos, arba nekontroliuojamo polinkio keisti vietą, epidemija apėmė Prancūziją 1886-1909 metais.

Žmogus, pasitarnavęs Europos medicinos elitui kaip dromomanijos pavyzdys, buvo šaltkalvis dujininkas iš Bordo miesto Žanas Albertas Dada (Jean-Albert Dadas). 1886 metais, kai jis grįžo iš savo tikrai epiškos kelionės, buvo paguldytas į Šventojo Andriejaus ligoninę. Vyras, žinoma, buvo visiškai išsekęs, bet čia dar pusė bėdos – jis buvo tarsi migloje, negalėjo prisiminti, kur buvęs ir ką ten veikęs.

Daktarams pavyko po kruopelytę atkurti jo istoriją ir sudaryti medicininį žurnalą, pavadintą „Beprotis keliauninkas“. Pasirodė, kad aistringas noras keliauti Ž.A. Dadai kilo 1881 metais, kada jis kažkur Belgijos pietuose paliko Prancūzijos armiją ir patraukė iš pradžių į Prahą, paskui į Berlyną, o po to per Rytprūsius nusigavo iki Maskvos. Maskvoje Ž.A. Dada buvo areštuotas (ką tik buvo nužudytas Aleksandras II) ir išdangintas į Turkiją. Konstantinopolyje jis buvo priimtas Prancūzijos konsulate ir išsiųstas į Vieną, kur jis vėl susirado dujininko darbą.

Netrukus po to, kai Ž.A. Dados istorija tapo žinoma plačiajai visuomenei, atsirado jo pasekėjų. Kaip ten bebūtų, žinoma keletas dromomanijos atvejų Prancūzijoje maždaug tuo laiku. Pačio susirgimo atvejų buvo ne tiek jau ir daug, užtat kalbų apie šį reiškinį medicinos sluoksniuose buvo tiek, kad drąsiai galima kalbėti apie tikrą epidemiją. Tos kalbos pamažu aprimo maždaug 1909 metais.

4. Koro arba dumbančių genitalijų sindromas

Koro sindromas – tai vyrams kylanti paniška baimė, kada jiems atrodo, jog penis ima trauktis į pilvo ertmę. Ši bėda prasidėdavo kaip epidemija, kurios pirmasis žinomas atvejis užfiksuotas 300 metų prieš Kristų. Dažniausiai koro pasireikšdavo Afrikoje arba Azijoje ir buvo lydimas greitos mirties baimės. Paskutinis koro protrūkis įvyko 1967 metais Singapūre, kada virš tūkstančio vyrų mėgino užkirsti kelią savo pasididžiavimo dubimui, naudodami įvairias parankines priemones – įvairiausius spaustukus ir lazdeles.

REKLAMA

Kažkas panašaus buvo nutikę ir moterims – jos panikavo, kad dingsta jų krūtys ar speneliai. Bet aukų vyrų tarpe buvo kur kas daugiau. Psichologai mano, kad panašios epidemijos yra būdingos kultūroms, kuriose žmogaus vertingumas matuojamas jo sugebėjimu vykdyti reprodukcijos funkcijas. Dažniausiai epidemijos prasidėdavo po socialinės įtampos ir bendro nerimo laikotarpių. Kinijoje koro kaltininkais priimta laikyti dvasias lapes, o Afrikoje tikima, kad tai burtų padarinys.

5. Motorinė isterija

 

Viduramžiais pranešimai apie įvairiausias moterų vienuolynų gyventojų isterines būsenas buvo gana dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, vieno vienuolyno gyventojos staiga pradėjo miauksėti ir lipti į medžius, o ir apskritai elgtis kaip katės. Panašios epidemijos kildavo visoje Europoje ištisus 300 metų (nuo 1400 metų). Vienas iš paskutiniųjų atvejų įvyko 1749 metais Viurcburge (Vokietija), kada po masinio vienuolių nuomario ir putų dribimo iš burnų viena moteris buvo apkaltinta burtais ir nukirsdinta. Paprastai epidemijos pasibaigdavo apsilankius šventikui ir atlikus piktosios dvasios išvarymo apeigas.


Rašyti komentarą...
A
Andrius
2012-11-23 09:14:18
Pranešti apie netinkamą komentarą
Daugiau optimizmo :) Flashmob'ai žavi jau nuo 1374m. :))
Atsakyti
0

j
juozas
2012-11-22 23:24:39
Pranešti apie netinkamą komentarą
Pas mus nesibaigianti vogimo manija
Atsakyti
0

m
meslas.
2012-11-23 00:54:21
Pranešti apie netinkamą komentarą
vogimo ir savo aplnkinu, tautos engimas, isvarymas link sunaikinimo aplinkiniu ir savu paciu kartu
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų