Šiemet, minint 35-ąsias Sausio įvykių metines, Vytauto Didžiojo karo muziejuje savo išgyvenimais pasidalijo radijo žurnalistas ir fotografas Modestas Patašius. Nors jo kasdienybė buvo radijas, lemtingomis akimirkomis jis tapo vienu iš Kauno televizijos balsų. Žurnalistės Aušros Garnienės moderuojamo pokalbio metu M. Patašius atvėrė prisiminimus apie nežinomybę, baimę ir nenumaldomą pyktį, kuris tąnakt buvo stipresnis už mirties nuojautą.
Žinojo jau anksčiau
Įtampa Lietuvoje neatsirado per vieną naktį – ji kaupėsi, kol galiausiai pasiekė kulminaciją. M. Patašius skaudžiai prisimena tas dienas.
„Tris naktis grįždavai namo vakare, pažiūri televiziją, viskas kaip ir nurimsta. Ir atėjo ta naktis. Kad kažkas bus, jau anksčiau žinojom. Istoriškai – jau sausio 8-ąją prasidėjo neramumai Vilniuje. Nežinai, kas vyksta, bet supranti, kad kažkas bus“, – prisiminė vyras.
Kai Vilniuje užtilo Lietuvos televizija, estafetę perėmė Kaunas. M. Patašius pasakoja apie akimirką, kai laiko pasiruošimui nebeliko, o vienintelis nurodymas buvo tiesiog kalbėti tiesą. Į studiją jis įžengė kupinas emocijų, kurios liejosi tiesiai į eterį.
„Sako, greit eik į televiziją. Klausiu, ką šnekėt? Jokių paruoštukų. Sako, šnekėk, ką nori. Tiksliai neprisimenu, ką kalbėjau, bet prisimenu, kad piktai. Jeigu sutrumpintai, klausiau: „Kokią teisę jie turėjo taip padaryt?“, – sakė M. Patašius
Tomis valandomis žurnalistai dirbo neįtikėtino spaudimo sąlygomis. Be mobiliųjų telefonų ar interneto, vienintelis ryšio šaltinis buvo laidiniai telefonai, kuriais sklido tiek tikri pagalbos šauksmai, tiek tyčinė dezinformacija:
„Žmonės skambino laidiniais telefonais, nebuvo laiko atrinkti, kas sako tiesą, kas meluoja. ir tos dezinformacijos buvo labai daug. Prisimenu, kai paskambino iš Vilniaus ir sako: „Aukščiausiąją tarybą jau užėmė, viduje desantininkai šaudo koviniais šoviniais.“ Ačiū dievui, kad tai nebuvo tiesa“, – jautriai kalbėjo žurnalistas.
Pasiruošę blogiausiam
Grėsmė Kaunui buvo itin reali – Panemunėje dislokuota desantininkų divizija bet kurią akimirką galėjo pajudėti linkstudijos. M. Patašius prisimena tą šiurpią laukimo atmosferą, kai studijoje buvo ruošiamasi ne tik transliacijai, bet ir galimam šturmui.
„Kad buvo baisu, tai tikrai buvo baisu. Tuo metu Panemunėje buvo desantininkų divizija.
Gavome žinią, kad tankai iš Panemunės jau važiuoja į centrą. Kur važiuoja – niekas neatsimena, bet viena mintis, kad važiuoja į televiziją, radiją. Atvažiuoja mūsų nutildyt.
Jeigu jie Vilniuje savo juodą darbą padarė, netikėdami, kad Kaunas toks yra ir kad gali pratęsti transliaciją, tai jie atvažiavo čia. O ką jie čia būtų padarę, tai minčių buvo įvairiausių. Viena iš minčių, ta geroji, – išmes tave į lauką, todėl į studiją atsinešėme striukes, o kita mintis – kad tave paprasčiausiai nušaus. Ateis ir nušaus.
Buvo minčių neiti, bijoti. Bet sakyčiau, kad tada labiau buvo ne baimė, o pyktis. Nebuvo dar nei metų praėję, kai Kovo 11-ąją Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė ir ateina, ir sako, kad jūs gyvensit taip, kaip mes norim, o ne taip, kaip jūs norit“, – įvykius prisiminė vyras.
Taip pat vyko dokumentinio filmo „Sekmadienio rytas…sausio 13-osios naktį“. demonstravimas. Scenarijaus autorius Vidas Mačiulis, režisierius Bronius Talačka, operatoriai Stasys Dargis, Jonas Dirsė, Vladas Dekšnys, Juozas Ruzgas.
Dokumentinis filmas „Sekmadienio rytas…sausio 13-osios naktį“, sukurtas 1991-ųjų vasario mėnesį, pasakoja apie Kauno eterio žurnalistų darbą, kai sovietinė armija Vilniuje užėmė Lietuvos radiją ir televiziją, o žmonės saugojo Sitkūnų radijo bei Juragių televizijos retransliatorius, budėjo prie svarbių objektų S. Daukanto ir Vaižganto gatvėse.
Filmą galite pamatyti ir čia:
ė K
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
