Įdomu, kad su savo ilgamečiu partneriu Vytu Palavinsku jie vis dar gyvena atskirai – vienas pas kitą eina į svečius, kartu keliauja, statosi namą, o apie bendrą gyvenimą kol kas galvoja su humoru ir kantrybe.
Apie visa tai ir dar daugiau ji kalbėjo Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Pasikalbėkim“.
Bėgantys metai ir geriausios draugės netektis
„Aš bijojau savo penkiasdešimtmečio, man atrodė, kad mane apkabinės tautinėmis juostomis, bet esu iš tų žmonių, kuriems metai nuoširdžiai vienodai. Kartą buvau 57, bet sakiau, kad 58.
Tik likus kelioms dienoms iki gimtadienio supratau, kad dar tik bus 58. Ir sakiau visiems: „Chebra, aš metus pamečiau!“, – juokiasi Nomeda.
Metai jai – tik skaičius, jie nieko nereiškia, nes svarbiausia yra požiūris. „Visada reikia galvoti optimistiškai – juk tai tik šešiasdešimt! Laimingi žmonės sulaukia tokio amžiaus, dar laimingesni – aštuoniasdešimties“, – sako ji.
Tačiau gyvenimo pamokos ne visada būna lengvos. Nomeda neseniai neteko brangiausios draugės Virgos, su kuria draugavo nuo aštuoniolikos metų.
„Virgos gimdymo lape buvau įrašyta kaip tėvas – taip tuo metu susiklostė. Ir pagaliau radau metaforą, kuri tiksliai atitinka mano jausmą: kai žmogui amputuoja ranką, jis jaučia fantominį skausmą. Štai aš jaučiu fantominį draugės skausmą. Jos nebėra, o man vis dar skauda.“
Ši netektis – dalis brandos, kurią Nomeda priima kaip natūralų gyvenimo etapą: „Bet tai yra branda. Tu turi pereiti tokius dalykus.“
Santykiai su tėvu
Atvirai kalbėdama apie savo vaikystę ir santykį su tėvu, Nomeda pasidalino vienu skaudžiausių prisiminimų – fraze, kurią pasakė jos sesuo tėčio laidotuvių metu: „Šiandien mirė viltis mums turėti tėtį.“
Jos tėtis, nors ir buvo puikus dėstytojas ir labai mylimas studentų, savo šeimoje neįvyko kaip tėtis – buvo per daug traumuotas. „Facebook‘e“ vis matau įrašus: „Praradau tėtį – didžiausią paramą, pašnekovą, palaikytoją. Jis buvo nuostabus, dalyvavo visose mano gyvenimo akimirkose.“ Ir tada pagalvoju – taip, jis mirė, bet tu jį turėjai... O mes – ne.“
Vėliau Nomeda susitaikė su praeitimi, pradėjo skambinti tėčiui, domėtis jų proseneliais ir, pasak jos, jis atsivėrė fantastiškai.
Nomedą supa mylintys žmonės
Nepaisant netekčių – tėvo nebuvimo ir brangios draugės praradimo – Nomeda yra apsupta nuoširdžių ir ištikimų draugų, kurie ją palaiko kiekviename žingsnyje. Ši šiluma ir artimų žmonių dėmesys jai labai svarbūs.
Vienas gražiausių pavyzdžių – draugių surengta staigmena: „Draugės mane labai nustebino – mūsų buvo dvylika. Jos mane nuskraidino į Vieną. Viskas buvo meistriškai suorganizuota – jos informavo Vytą, kad jis pasirūpintų, jog neužimčiau tų dienų. Vytas man iš anksto pasakė: „Rezervuok datas, mes skrendam į Vieną.“ Klausiau: „O ką ten veiksim?“ Jis atsakė, kad eisim į operą.
Vytas klausosi operos, ją mėgsta. Sakau: „Gerai.“ Kai liko savaitė iki įvykio, klausiu Vyto: „O koks viešbutis?“ Jis ilgai negalvojęs atsako: „Amadėjus.“ Galvoju: „Bičiuli, arba tu pamiršai, koks viešbutis.“ Aš nežinojau, ar mes tikrai į tą Vieną skrendam.“
Tokie netikėtumai – jų kasdienybė, o pati Nomeda su šypsena prisimena Vyto staigmenas: „Pernai skridom į Ameriką, turėjom skristi penktadienį, bet jis staiga sako: „Žinok, bilietai rytoj!“ O aš dar mamai maistą planavau gaminti, vaistus palikti... Su Vytu visko gali būti – bet aš jį labai myliu.“
Su sužadėtiniu gyvena atskirai
Po sudėtingų skyrybų Nomeda jau beveik dešimtmetį draugauja su V. Palavinsku – kapitonu ir universiteto dėstytoju. Jų santykiai – nestandartiniai, ypač dėl to, kad gyvena atskirai:
„Mes niekada kartu negyvenom. Vienas pas kitą einam į svečius, kartu esam sodyboje, keliaujam, statom namą. Kai jį pabaigsim – gyvensim kartu. Aišku, jei vienas kitą ten rasim – vietos daug (juokiasi).“
Nomeda sako, kad tai tarsi naujos kartos šeimos samprata: „Mes esam pora – ir niekaip kitaip.“
Abu turi po tris vaikus, kuriuos augino skirtingos šeimos, o jų santykiai su vaikais – sudėtingi ir kupini iššūkių. „Skaičiavom – per mus abu yra šeši vaikai. Vyto žmona mirė, kai Gustui buvo treji, Juliui – penkeri, o Dovilė jau buvo paauglė.
Visi vaikai buvo kartu, juos augino močiutė, kuri Gustui tapo mama. Galima sakyti, jis net nepatyrė traumos – ko negalėčiau pasakyti apie kitus vaikus.“ Todėl Nomeda prisipažįsta, kad vaidmuo „mamos, žmonos, moters“ dar ne visai įsigalėjęs jų santykiuose, o gyventi atskirai – puikus būdas išlaikyti pusiausvyrą.
Jų sužadėtuvės trunka beveik dešimt metų ir klausimas, kada gi jie susituoks, vis dar lieka atviras.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
