REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vienam vilkaviškiečiui ištvermės, jėgų ir kantrybės galėtų pavydėti daugelis. Vyras jau 30 metų nepasikelia iš lovos – apatinė kūno dalis sukaustyta negalios. Tačiau suvalkietis nedejuoja, nesiskundžia, o rado išeitį, kaip turiningiau leisti dienas. Jis drožia iš medžio. Ir drožia ne bet kaip, o lovoje kniūbščias.

Vienam vilkaviškiečiui ištvermės, jėgų ir kantrybės galėtų pavydėti daugelis. Vyras jau 30 metų nepasikelia iš lovos – apatinė kūno dalis sukaustyta negalios. Tačiau suvalkietis nedejuoja, nesiskundžia, o rado išeitį, kaip turiningiau leisti dienas. Jis drožia iš medžio. Ir drožia ne bet kaip, o lovoje kniūbščias.

REKLAMA

Vilkaviškietis Vidmantas Kojutis išsimatuoja, kiek kiaušinių išeis iš šio medžio gabalo. Vyras ruošiasi Velykoms – daro medinius kiaušinius.

Tokia veikla – drožimas iš medžio – nedarytų didelio įspūdžio, jei ne faktas, kad Vidmantas visa tai daro lovoje. Drožinius iš medžio vyras kuria kniūbščias, pasirėmęs alkūnėmis, po krūtine pasidėjęs pagalvių. Mat yra neįgalus – visiškai nevaldo apatinės kūno dalies:

„Pirmiausia padaryti, kad būtų lygi kulbukė. Aplink visa turi būti lygi.“

Ir taip beveik 30 metų. Vidmantas darbe patyrė sunkią traumą. Jis negali atsisėsti, judina tik galvą ir rankas. Vyras sako, kad būtent negalia privertė imtis veiklos. Tačiau tokia mintis – tapti medžio drožėju – atėjo ne iš karto.

REKLAMA
REKLAMA

„Iš pradžių tai knygas variau. Taip. Bet paskui tos knygos nusibodo. Tai žmona sako – drožk. Eik tu, sakau. Bet vis tiek atvilko malką. Tai sako kočėlo man reikia. Šaukštų ar kočėlo“, – sako medžio drožėjas Vidmantas Kojutis.

REKLAMA

Drožti iš medžio lovoje vyrui iš pradžių atrodė nei šis, nei tas. Tačiau jokia kita veikla Vidmanto nesudomino. O tik gulėti lovoje ir nieko neveikti, sako, ne jam. Būtų jau išprotėjęs:

„Bandžiau, bandžiau, paskui jau numečiau. Paskui galvoju vis tiek kažkokį balvoną išdrošiu. Paskui kai išėjo šaukštas, pradėjau daugiau kai ką. Tai paskui – kryžiai, va prasidėjo.“

Kiek ir kokių darbų gulėdamas lovoje Vidmantas yra padaręs – nė pats nebežino. Daugybė drožinių iškeliavo iš namų – kaip dovanos. Kai ką ir parduoda. Tačiau vis tiek dirbinių – pilni namai. Laikrodis – irgi Vidmanto darbas.

REKLAMA
REKLAMA

Įvairios dėžutės, indeliai ir netgi papuošalai žmonai. Visi šie daiktai gimė neįgalaus drožėjo rankose. Dabar vyras kiaušinius daro. Turi jau nemažai išdrožęs, tačiau sako, jog dar negana. Per dieną padaro vieną kiaušinį:

„Jeigu į dieną margutį, tai reikia bent dviejų mėnesių, kad turėtum Velykoms ką nors. Ateina svečių, tai reikia ir tiems paskui.“

Neįgalus drožėjas sako niekada nekeikė likimo, kad šitaip nutiko. Net džiaugiasi, kad surado širdžiai mielą veiklą. O ar sunku šitaip dirbti – vyras sako negalintis pasakyti. Per šitiek metų jau priprato:

„Nu tai, kai įpranti tai ne taip ir sunku. Kai dirbi – viską pamiršti. Nei taip skauda, nei nieko. O taip tai išprotėti galima. Tenai nueitum ar kur. O gal žemyn, kas ten žino kur. Kur katrą priims.“

Nemažai vilkaviškiečio darbų yra išsibarstę po pasaulį. Mat dalis margučių iškeliavo  kaip užsakymai. Jų neįgalus drožėjas sulaukia, tačiau juokauja, jog galėtų būti ir daugiau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų