Šia tema TV3 Žinių „Dienos komentare“ diskutavo žurnalo „Reitingai” redaktoriaus Gintaras Sarafinas ir politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius.
Kaip jūs vertinate, ar R. Popovienė turėtų prisiimti tokią politinę atsakomybę?
Aš svajočiau, kad Lietuvoje būtų šiek tiek ilgesnė atmintis, nes jeigu atmintis trumpa, tai žmogus tampa mankurtu. Aš prisimenu, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip viskas vyko. Sistema, pagal kurią dabartiniai dvyliktokai laikė egzaminus, buvo sukurta ne šiemet, o pernai ir ankstesnių valdančiųjų.
Ir viskas: taisyklės, mokymasis be dalies vadovėlių, kartelių užkėlimas, atėmimas galimybes perlaikyti egzaminus – tai viskas buvo numatyta ir dabartinė valdžia atėjo tik ant tos paruoštos dirvos ir jie suklupo. Bet čia atsakomybė vis dėlto tenka nuėjusiems, o jiems dabar džiūgauti ir ploti katučių, mano nuomone, atrodo neatsakinga, nerimta, tai yra tiesiog žaidimas jaunų žmonių ateitimi.
Tai yra paradoksas begalinis, kad po šito dešimties taškų pridėjimo tokių nepatenkintų kaip ir nebuvo. Jūs pastebėjote – jaunuoliai džiaugiasi, mokytojai džiaugiasi, nes gavo premijas, tėvai džiaugiasi, nes jiems atrodo vaikai labai išmintingi, aukštosios mokyklos irgi džiaugiasi, nes galėjo daugiau priimti ir krepšelių, kad daugiau gauti. Visi džiaugiasi. Matot, kiek nedaug reikia Lietuvoje – na, tiesiog skirti neuždirbtų 10 taškų ir visi patenkinti. Tai dėl to viskas taip ir nesivystė.
Todėl ir nebuvo jokių ten kalbų apie atsistatydinimą ir man dabar keistai atrodo, kai jau ten, žinote, po kovos nebesišvaistoma ietimis. Na, tiesiog buvo pasitraukusi Gintauto Palucko Vyriausybė, tai buvo skiriama nauja valdžia, iš naujo švietimo ministrė – gi galima buvo tada prisiminti, o ne kai paskyrė ir dabar išlendame: mes čia visi išmanome... Tai kur tie visi siūlytojai buvo anksčiau?
Kita problema, kurią pastebi švietimo sistemą išmanantys žmonės, kalbantys viešai apie tai, yra dažnas programų kaitaliojimas. Tai problema, atsiradusi dar praėjusią kadenciją. Sakoma, kad jos kaitaliojimas per dažnai. Antras dalykas – tų pokyčių autorių nebelieka, jos keičiamos anonimiškai. Kaip jūs galėtumėte tai pakomentuoti?
Taip, tai čia yra ne kokybės pasekmė. Mes matėme, kad programos buvo keičiamos ir kai pradėjo mokytojai jas nagrinėti, stebėti, kas įvyko, pamatė, kad ten yra daug nekokybės, ten tiesiog daug nesąmonių ir tada teko pradėti taisyti. Tai ir čia, kur yra užmirštama atsakomybė – tai čia gal didesnė yra ne Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, o Nacionalinės švietimo agentūros. Ten yra daugybė brokų, tiek kalbant apie naujų ugdymo programų parengimą, tiek kalbant apie naujus vadovėlius, kur ten irgi su kokybe seniai nedraugaujama, tiek kalbant apie egzaminus.
Ar jūs girdėjot nors vieną atsakingą ar kaltą žmogų, kad egzaminai dabar Lietuvoje vyksta netinkamai? Iš viso mes normalių nematėme kokius penkis metus – visada su skandalais. Tai ar esat girdėję, kad kas nors nukentėtų, būtų atsakingas rastas? Mums jau atrodo, kad normaliai egzaminai vykti nebegali. Bet gali jie vykti normaliai, nes Lenkijoje, Latvijoje jie yra normalūs, kaip kažkada ir Lietuvoje buvo.
Dar viena problema, kad egzaminų tapo labai daug – padaugėjo pačių egzaminų ir visa tai vyksta mažėjant mokymosi laikui. Ar šitą tendenciją pastebite ir ką apie ją galvojate?
Čia jau tiesiog per visus galus skundžiasi ir mokiniai, ir tėvai, ir mokytojai, kad krūviai tampa nebepakeliami ir ta egzaminų gausa nebeparodo, ji nematuoja, nors vadinasi tarsi valstybiniai brandos egzaminai, bet jie seniai nematuoja brandos. Tai yra tiesiog išsunkimas tų vaikų, bandymas juos sukirsti. Nežinau, kodėl egzaminus taip sukuria – kad nepamatuotų jų pasiekimų ir išminties, o parodytų, kad ir to jis nemoka, ir dar to.
Ir tie vaikai yra sukirtinėjami. Tai niekas negalvoja apie tai, kaip tiems vaikams gyventi, kaip jiems pražingsniuoti tuos etapus, kaip išmokti, kaip mažiau streso patirti.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.














































































































































































































































































Realybė: Du konservatorių fondačiulpiai atidirbinėja fondų pinigėlius. Ir mano manymu antras variantas tinkamesnis.