Kiek esame pasiruošę ir kur labiausiai stringa Lietuvos tarnybos TV3 Žinių „Dienos komentare“ žiniomis dalinosi Nacionalinio krizių valdymo centro vadovas Vilmantas Vitkauskas.
Pratybų metu paaiškėjo, kad nemaža dalis žmonių negirdi perspėjimo sirenų, o kita dalis negauna perspėjančių skambučių telefonu. Tai kiek žmonių nesužinotų, kad tas karas jau prasidėjo?
Aš manau, sužinotų praktiškai visi. Dėl sirenų tai taip, jos veikia paprastai ten, kur yra didesnis tankis žmonių – miestuose arba gyvenvietėse. O pagrindinis akcentas turėtų būti į mobilius telefonus ir taip, nepavyko 100 procentų užtikrinti gyventojų įspėjimo, buvo apie 92 procentus. Tikrai mūsų tas netenkina, bet mes tikimės, kad modernizuojant sistemą mes pasieksime mūsų tikslą – 100 procentų, nes yra buvę tokių atvejų, kur mes faktiškai visus žmones įspėjome. Tai čia kartais būna tų dienų, kad technika mums paveda, bet turime ieškoti sprendimų techninių, kaip tą įgyvendinti.
Viena iš pratybų dalių buvo tai, kad bandėte evakuoti Vilnių. Kaip sekėsi? Ir kaip iš viso tai vyktų, jeigu mes žinome, kad neturime traukinių, kurie galėtų važiuoti iš Lietuvos į Lenkiją.
Aišku, visą laiką čia yra sudėtingas iššūkis, nes mes turime iš pradžių žinoti, koks yra tas gyventojų skaičius. Kad per dieną bus evakuoti 100–200 tūkst. žmonių, tai kalbėti neverta. Vis tiek visi suprantam, kad tas konfliktas eskaluojasi ir turi tam tikras fazes. Bet pratybų metu įvykdytas sumanymas dėl socialiai pažeidžiamų grupių evakavimo tai praėjo labai neblogai. Čia reikėtų pagirti ir Vilniaus miesto savivaldybę, kur puikiai pasitelkė ir nevyriausybines organizacijas, ir mūsų institucijas.
O kaip su geležinkeliais ir traukiniais, kokia yra situacija?
Matote, čia mes jau kalbame evakuaciją iš valstybės į valstybę. Tai gali būti toks scenarijus, bet yra visą laiką išeičių. Mes dabar irgi keliaujame į Lenkiją persėsdami iš vieno traukinio į kitą. Tai yra normalu. Ateis laikas, galbūt kai turėsime europinę vėžę, bet matot, visą laiką yra išeičių, kaip mes galėtumėme keisti ir traukinių sąstatus.
Svarbiausia yra kuo greičiau evakuotis iš konflikto zonos. Ar tai būtų 10 km, ar 30 km – niekas to nežino. Kad reikia persėsti iš vieno traukinio į kitą traukinį – tai nėra pati didžiausia problema. Pati didžiausia problema yra greitai surinkti žmones, kad jie susitelktų, juos užregistruotų, kad turėtų, kas juos priima, nes pabėgti yra viena, bet svarbiausias yra elementas, kas juos priima, kas juos sugeba visus akumuliuoti, pamaitinti ir panašūs dalykai. Tai čia yra didžiausias iššūkis.
Pratybų metu buvo testuojami veiksmai oro pavojaus atveju. Kaip tai pavyko?
Mūsų pagrindinis dėmesys buvoį tai, kaip mes įspėjame žmones ir kaip žmonės greitai geba surasti priedangą ir į ją patekti, evakuotis iš konkrečios savo gyvenamosios vietos į saugią aplinką. Tai tas signalas pasiekė žmones ne visur. Bet tos institucijos, kurios mes žinome, kad irgi turėjo sumanymą panaudoti savo turimas priedangas ir evakuotis iš darbo vietų, jos praėjo pakankamai sėkmingai. Mes matėme ir savo mobilizaciniame centre Vyriausybės kanceliarijoje, kad tą padarėme per 2 minutes.
Tai tas iš tikrųjų pavyko labai sklandžiai. Bet vėlgi čia labai priklauso nuo to, kaip kitos institucijos, kurios dalyvauja pratybose, pačios išnaudojo šitas galimybes prasitestuoti savo procedūras.
Ir, kas yra sveikintina, ir mes labai džiaugiamės, kad daugelis institucijų, paimdami mūsų scenarijų, dar jie šiek tiek jį patobulino ir prailgino savo pratybose, kad galėtų prasitestuoti savo procedūras ir įsivertinti infrastruktūrą.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
